Myliu savaitgalius

Myliu savaitgalius. Dėl jų tingumo, lėtumo, dėl jausmo, kad jei nenori, gali nieko nedaryti (kartais aš net indų savaitgaliais neplaunu :) ). Dėl to, kad mylimas žmogus dvi ištisas dienas šalia ir nereikia jo laukti :) Šiandien pirmadienis, bet dar neįšoku į vėžias. Indus susiploviau, lovą pasiklojau, bet tiek žinių. Saulė šviečia, bet su riedučiais nesugebėjau susiruošt, nesugebėjau anei paverst, anei pasodint baziliko ir petražolės, anei nieko nieko. Na, gal popietė bus prasmingesnė :)

Iš gerbiamų skaitytojų pasiekė mini priekaištas, kad rašau vien apie filmus :) Na taip, realybės šou daug įdomiau, negu filmų recenzijos, suprantu, ir todėl šiandien susilaikau nuo savaitgalį matytų dviejų itališkų ir vieno amerikansko filmų aprašymo, ir rašau ką veikėm šiaip :)

Taigi, šeštadienį pabuvom aktyviai.
Pasivaikščioję gerą valandą prie ežero ir mano mylimoj aikštėj išgėrę kavos (vis dar lauke!), važiavom pirkt stalinės lempos (išzyziau kad su popietiniais vertimais gadinuosi akis :) ).
Popietę praleidom su Carlo tėvais - ėjom į fortepijono muzikos koncertą - grojo keturiomis rankomis, du didelius simfoninius kūrinius (Mocarto ir Bethoveno), pritaikytus fortepijonui. Graži muzika, labai profesionalūs pianistai, tik... Koncertas buvo nemokamas ir vyko... senelių namų salėje :) Nors žiūrovai nebuvo vien vietiniai gyventojai, bet visgi, labai panašu, kad mes su Carlo buvom jauniausios dūšios koncerte. O linksmiausia dalis buvo dvi bobutės mums už nugaros. Kai pianistė pradėjo pristatinėt kūrinį, viena bobutė labai garsiai kitai sako "aš tai nieko negirdžiu ir nesuprantu", kita - " aš irgi" :) Tada visą koncertą viena (ar abi) ČEPSĖJO. Galima išeit iš proto, čia kaip kapsintis čiaupas :) O beskambant paskutiniams akordams, viena sako (garsiai) "O, jau baigiasi" :)
Vakarojom pas Carlo sesę ir jos šeimą - mūsų laukė gausi vakarienė :) Valgėm polentą (kukurūzų košė, labai skani, bet ir kalorijų bomba) su mėsa. Atėjusi pamačiau orkaitėj šonkauliukus. Nu gerai, galvoju, šonkauliukai. Kai jau susirinkom prie stalo, žiūriu, kad deda į lėkštes tokius vertinukus (spiedini). Primečiau, kad man bus per akis ir to vertinio. Bebaigiant, Francesca (Carlo sesuo) sako - pasiruošk skrandį, nes dar laukia arrosticini (tai tokie mažiukai avienos gabaliukai suverti ant medinių pagaliukų). Pagalvojau, kad juokauja, bet ne :) Aš aplenkiau šonkauliukus, užtat vyriškiai kai tvojo per visą mėsą, tai net sunku patikėt buvo, kur jiems telpa :)
Sekmadienį jau buvo pribrendęs laikas eiti kur nors picos, tai nusprendėm šaut du zuikius iškart, ir keliavom į piceriją kuri vadinasi "Hip hop" ir kuri yra per gatvę nuo mano mylimos riedučių trasos. Taigi, sukirtę po picą, keliavom jų deginti - aš ant riedučių, Carlo ant dviračio. Buvo truputį baisu, nes trasa buvo pilna šeimų su mažamečiais, kartais užimančių visą kelią, o aš, žinia, stabdyti nemoku :) Grįžę žiūrėjom filmą, šildėmės likusius šonkauliukus (ir aš viriau polentą, ir gavosi pagaliau skani :) ), grojom ir dainavom, o visai vėlai dar iškišom nosis prie ežero, kad truputį išvaikščioti sunkią vakarienę :)
Va taip mes gyvenam. Turiu porą receptukų pasiruošus, o dar tie trys filmai, tai bus daugiau įrašų. Fotiką pradėjau su savim nešiotis, bet fotkint dar nepradėjau :) Gal ateis ir ta diena..... :)

Šimtas saulės spindulių jums. Bučkis.