2010 m. gruodžio 28 d., antradienis

Kalėdai! Meduoliai, likeriai ir meduolinis namukas.

Ne paslaptis, kad Kalėdos man labai patinka. Svaigsta galva nuo kavpų, varpelių, senoviškų dainų, ir tokio teisingo konsumizmo (jei toks būna. bet nieko negaliu sau padaryt - dovanoti ir dovanas gauti man LABAI patinka.). Carlo prieš mane sutinkant Kalėdos nepatiko. Bet po truputį jaukinamės... Šiemet burbėjo, kai kartu su gyva egle pirmosiomis gruodžio dienomis į mūsų namus iš rūsio parkeliavo dėžė su dekoracijomis... Per anksti jam. Bet po to apsiprato.... Ir ne tik man eglę puošt padėjo, bet terliojosi dekoruodamas meduolius, paišydamas atvirukus ir klijuodamas meduolinį namuką...
Šiandien neturiu daug laiko, tai truputį apie mano vargus (iš tikrųjų tai džiaugsmus) virtuvinius... Truputį darosi baugu, nes virtuvėje suktis man patinka vis labiau. Tiesa, dabar kai dirbu, pasitaiko dienų kai valgom dešreles arba makaronus "su bet kuo". Pavargusi gamint nemėgsu. Bet savaitgaliais ir per šventes - kaifas visiškas.
Šiemet mūsų kalėdos prasidėjo meduoliais, dviem "užėjimais". Pirmąjį dekoravau visą aš, jų nebeliko, nufotkinta nebuvo, bet sako, buvo skanu. Antrąjį užėjimą dekoravom kartu su Carlo... Iki pirmos nakties, raudonom akim :) Carlo dirba lėtai, itin kruopščiai, be galo kūrybingai. Aš truputį labiau "tep lep", bet labai greitai.



Keletas (daugiausiai Carlo :)) šedevrų:


Vertimas paaiškinimas: Pėdos formos sausainis su užrašu "kutulys" :)
Keistas Carlo briedis su nupieštu ant jo driežu :) vidurnakčio šedevras...
Mano nerimastingas briedis.
Radioaktyvi Carlo žvaigždė
Pėda su žirklėmis.. Dar vienas Carlo vidurnakčio šedevras
Carlo menas: porno porelė. Meduolis- vyrutis su visom genitalijom buvo gardžiai sutriaukštas dvimečio Pietro :)
Meduoliai žiauriai skanūs, tai puikiai tinka ir mini dovanėlėms - šmaukšt į dailią dėžutę, ar tiesiog krūvelę kaspiniuku suriši - gražu, kalėdiška, gardu. Šiemet valgomų dovanų racione įvedėme naujovę - mūsų gamintus likeriukus. Gaminome tris, bet dovanojome du - lauro lapų likeris pernelyg aitrus pasirodė. Dovanojome kiaušininį (Italijoje vadinamą VOV) ir medaus su apelsinais ir prieskoniais. Likeriams kabinome pačių gamintas etiketes (šiemet mane užvežė ant briedžių, tiek atvirukuose tiek meduoliuose tiek butelių etiketėse), su kvailais aprašymais (čia jau pasistengė Carlo :) ).

 Kūčios šiemet buvo nemenkas galvos skausmas. Pernai šalia buvo mama. Šiemet supratau, kad kūčių tai aš niekad gyvenime neruošiau. Namie mano užduotis būdavo serviruoti stalą :))))) Tai šiemet teko truputį pasidomėti. Kadangi Italijoj tos tikrosios gerosios silkės nebūna, tai teko apsieiti mielinėm bandelėm su grybais (pati kepiau!), kūčiukais (pati kepiau!) su aguonpieniu, balta mišraine, grybais ir žuvimi su morkom (truputį pagal Beatą). Finale gavosi labai graži ir skani vakarienė, o balta mišrainė ir bandelės buvo įvertintos ir giminių ir artimųjų Kalėdų dieną. Va toks buvo mano Kūčių stalas.


Na ir kaip nepaminėsi namuko... Netyčiom keliuose bloguose pastebėjusi, užsikepiau ir aš artimuosius nustebinti. Juolab, kad visi kaip užsukti kartojo, kad nėra taip sunku kaip atrodo. Eikit sau! Man tai labai sunku buvo! Na, tešlą pagamint buvo vieni juokai, išpjaustyt irgi. Tik kad kažkaip ar aš netiksliai išpjausčiau, ar kepant skirtingai iškilo, bet stogas namukui tai netiko :)))) Tada atėjo eilė klijuoti... Nors tinklaraštininkė paminėjo, kad geriau klijuoti dviese, pasišoviau tai padaryti viena... Baigėsi nudegintom rankom (apsitaškiau verdančia karamele...), sugriuvusiu namuku ir visur daug sukietėjusios karamelės... Košmaras kažkoks! Sulaukusi Carlo šiaip ne taip įkalbėjau jį man padėti, ir šiaip ne taip sulipdėm tokį kreivą šleivą truputį palūžusį. Kitą vakarą jį dekoravom, slėpėm skyles ir t.t.... Čerpėm nupirkau sausų pusryčių, bet man netiko, negražūs buvo, tai palikom apsnigtą stogą... Aišku finale namukas buvo įvertintas. Ir kitąmet darysiu, tik jau labai kitaip, dabar aš jau gudresnė! :)







Tiek kol kas mano kalėdinių vargų....

2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Gyvenimo pagreitis

Pas mus grįžo saulė, o su ja ir gera nuotaika :) Tiesiog nuostabu, kaip labai tiek aš, tiek Carlo (aš labiau) esam "meteropatiški" - aš apsniaukusią dieną jaučiu dar prieš atitraukdama užuolaidas (tiksliau, pakeldama tapareles, tokias plastikines išorines žaliuzes) iš subjurusios nuotaikos.
O šiandien - saulė beveik akino, ryte sniegas ant kalnų viršūnių spindėjo nuostabiai, o saulėlydis... toks raudonas raudonas :)
Gyvenimas įgyja pagreitį - šią savaitę jau dvi dienas dirbau pilną darbo dieną, o kitą savaitę - komandiruotė į Amsterdamą + kulinarijos kursai Milane.
Apie kulinarijos kursus svajojau jau senokai, tik kad kainos stipriai kandžiojasi (girdėjau, ir Lietuvoje?). Čia, priklausomai nuo kurso, 2-3 valandų pamoka kainuoja 60-80 eur, apie ilgesnius kursus net nekalbu.... Daug daug ieškojusi, radau vienus už 19 eur, tai nuo tų ir pradėsiu, juolab kad penktadienis - tinkama diena (šeštadienį nereikia į darbą keltis, prašom nepamiršt kad Milanas man ne už kampo :) ), kitą savaitę kaip tik įdomi tema (Curry nuo Indijos iki Kinijos), tai reiks išbandyti.
Apie Amsterdamą nesvajoju - pradedant skrydžiu 7val ryto (o Malpensa mums pusantros valandos kelio nuo namų), tęsiant kelione su ekscentrišku šefu, kurio nelabai mėgstu, baigiant trim pilnom dienom (įskaitant skrydžio dieną) jūrininkystės parodoje grandinių stende...Ne svajonė, nors tu ką. Na, viešbutis centre ir šefo pomėgis prabangai (vadinasi, geras viešbutis ir vakarienės geruose restoranuose) džiugina, bet tik tiek.
O vat šįvakar po vakrienės - "The secret in their eyes", argentiniečių filmas, 2010 laimėjęs Oskarą kaip geriausias užsienio filmas.

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Italai

Aš galvoju, kad jei apie Angliją knygas visi rašo, gal reik ir apie Italiją parašyt?
Savotiški jie. Dažniausiai - geraja prame.
Va ir dabar kompą įsijungiau tik tam kad kelis sakinius parašyčiau, bet labai norėjosi su kuo nors pasidalinti :)
Nu, mezgu aš sau smagiai, telikas įjungtas, už lango lyja, laukiu Carlo skambučio kad važiuotume batų per mažų pakeist.
Suskamba durų skambutis. Nusprendžiu kad italų jau moku pakankamai (seniau nedrįsdavau durų atidarinėt :) ) ir einu atidaryt. Kaimynė iš antro aukšto, miela tokia šustra mokytoja. Kalbėjomės berods vienąkart, kai pernai aplink Kalėdas pas mus svečiuose buvo Lecco gyvenančių lietuvių šeimyna, lietuvaitė Evija yra mano kaimynės mokinė, tai apsilankėm su kalėdiniais saldumynais... Sako "pastebėjau, kad jūsų vardai ir pavardės flomasteriu užrašyti ant pašto dėžutės. mano vyras spausdino mums naują lapuką, tai ir jums atspausdinau".
Smulkmena. Jai nieko nekainuoja. O aš vos iš kurpių neišvirstu, nes nepratusi, kad kas nors mūsų problemas spręstų :)
Vat tokie tie italai. Geri...

Bloody Halloween

Šiandien ant feisbuko perskaičiau ekskolegos pasisakymą - "Jeigu aš nešvenčiu amerikoniško "Halloween", tai aš itin nemadinga persona?", o po juo krūvą komentarų, patvirtinančių, kad švęsti Helovyną mažų mažiausiai neitnelektualu ir siūlančių kurti judėjimą "Aš nešvenčiu Halloweeno". Tokie mes lietuviai, ar švenčiam ar nešvenčiam, svarbu turėti poziciją! Čia Italijoje viskas paprasčiau. Kas švenčia, kas nešvenčia, bet nieks iš to problemos nedaro.... Pas mus niekas nebuvo užsukęs "trick or treat", bet gal ir dėl to, kad oras buvo itin bjaurus. O Carlo sesuo labai norėjo su trimečiu Luca, kuris, beje, jaučia ypatingą trauką traukiniams ir raganoms :), prasieiti per jų daugiabutį, su kaimynais pasilabinti, saldumynų paragauti. Deja, Luca visai nelaiku susirgo ir pirmąjį "trick or treat" arba itališkai "dolcetto o scherzetto" teks atidėt kitiems metams.
Nežinau, gerai tai ar blogai, bet tą lietuvišką radikalumą čia Italijoje pradedu pamesti. Niekada gyvenime nešvenčiau Halloweeno, ir tuo didžiavaus. Man atrodė, kad amerikoniška šventė mindo lietuviškas Vėlinių tradicijas... Bet dabar galvoju kitaip. Tradicijas mindom tik mes patys, o šventės čia ne prie ko. Ir nuo kada papildoma proga pasidžiaugti, pasijuokti ir pabūti su draugais yra blogis? Taigi, Valentino diena ar Halloweenas - svarbu nusiteikimas.
Taip bemąstydama pasiūliau Carlo šiemet surengti siaubiakišką vakarienę. Juolab, kad Carlo - siaubiakų gerbėjas.
Šventė praėjo super gerai, o ją puošė:
  • baltom paklodėm uždangstyti baldai;
  • voratinkliai ir voriukai visur aplink (lėkštėse - irgi);
  • žvakės ir žvakytės;
  • tikrų tikriausias Carlo išpjaustytas moliūgas su žvakutėm viduje;
  • siaubiakiškas garso takelis su riksmais, klyksmais, Orfo Carmina Burana ir muzika iš baisių filmų;
  • tualetinio popieriaus atraižom apklijuotos durys su už jų paslėptu įjungtu ventiliatorium;
  • "akyčių" užkandis iš mocarelos, alyvuogių ir kečupo, papuoštas akiniais :);
  • vakarienė burginjono stiliumi (kaip fondiu, tik mėsa, verdama aliejuje), truputį primenanti mėsinę;
  • sliekų desertas su raganų pirštų sausainiais (mano asmeninis pasididžiavimas!);
  • siaubo filmo žiūrėjimas po ilgos ir linksmos vakarienės.
Smagiausia dalis buvo svečių atėjimas. Kaskart, kai suskambėdavo domofonas, spusteldavom durų mygtuką, atidarydavom plačiai buto duris, paleisdavom riksmus, ventiliatorių ir pasislėpdavom :) Taip svečiai patekdavo į voratinkliais apaugusį mūsų tuščią tamsų būstą :)
Baltos paklodės....

Vorai, voriukai ir voratinkliai...
Žvakės...
Carlo menas - tikrų tikriausias moliūgas..

Už šitų stovėjo įjungtas ventiliatorius :)

Akyčių užkandis
 
Vakarienė mėsinės stiliumi...

Sliekučių desertai


Raganos letena
 Na argi nesmagu?... O ką jūs apie tai galvojat?

2010 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Atsiskaitom :)


Mama klausia - kodėl neberašai blogo?
Atsakymas visai paprastas - nebespėju :) Noro yra, bet tai laiko, tai nuotraukų pritrūksta...
Dirbu juk smarkiai. Na gerai, gerai, ne taip jau smarkiai - tik 4 valandas per dieną. Vis tik po metų pauzės nelengva įsivažiuoti - kaip pareinu, būnu kaip lapas... Tada tradiciškai (tik šimtą kartų greičiau negu seniau) ruošiu pietus Carlo. Pavalgom, pabūnam, jis grįžta į darbus, o aš - į buitį arba į... vertimus iš itąlų į lietuvių (man klaikiai patinka). Žiūrėk, jau ir septynios. Laikas ruošti vakarienę.
Nuo kitos savaitės tempas dar paspartės, ir aš visai dėl to neliūdžiu. Antradienį važiuosiu į Bergamo, į italų kalbos pamoką (specializuoti verslo kalbos kursai), pasižiūrėti, ar noriu lankyti. Jei noriu, vadinasi kiekvieną antradienį lauks beveik valandos kelionė traukiniu pirmyn ir valandos atgal (valio, laikas skaitymui!) ir dviejų valandų pamokėlė.
Na o ketvirtadieniais vaikštom į kiną - nusipirkom abonementą, čia pas juos labai populiarus toks dalykas - vadinasi cineforum, perkiesi abonementą (mūsiškis kainavo 35 eurus vienam žmogui) ir kiekvieną savaitę ketvirtadienį iki pat gruodžio vidurio eini žiūrėti filmų. Filmų rinktis negali, paprastai rodo truputį pavėluotus, praeito sezono, bet kadangi į kiną eiti man patinka labai (labai labai), tai toks variantas padeda sutaupyti daug pinigėlių (normaliai bilietas į kiną čia kaniuoja apie 8 eurus).
O penktadieniais užsirašiau į dekupažo kursus. Laikau sukryžiuotus pirštus, nes kitą savaitę išaiškės, ar pakankamai sielų užsirašė (jei bus per mažai, kursai nevyks...).
Gyvenimas čia drauge su darbu legalizavosi ir visos seniau neišsprendžiamos problemos išsisprendė greitai ir patogiai. Oficialiai esu išvykusi iš Lietuvos, mano gyvenamoji vieta Lecco, ir turiu net itališką ID kortelę!
O anadien kaimynas, pagarsėjęs daržininkas, baisiai mėgstantis man, pradedančiai (ir pritinginčiai) daržininkei patarimus dalinti nudžiugino pipirais. Na, pipirų jis žadėjo, kaip ir tikėjaus, bet kokioj formoj.... Ne tik gardu, bet ir gražu.
Dar - čia ruduo, kaip minėjau, visokių švenčių metas. Aną savaitę jau antrus metus iš eilės apsilankėm moliūgų šventėj. Apie ją gal atskirai... jei rasiu laiko :)
Ir dar - vasrą truputį mažiau norėjosi gaminti. Ir truputį mažiau kaifavau virtuvėje. Dabar vėl grįžta eksperimentai, sėkmės ir nesėkmės, niam niam! Greitu metu į savo makaronų blogą įmesiu du fantastiškus paprastučius recepčiukus. Nors dabar norėčiau dar turėti sriubų ir pyragų blogus :)
O ką jūs rudenį veikiat...?

2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Grybų karas


Italų pomėgį švęsti jau ne kartą minėjau. O rugsėjis - spalis tai pats visokių sagrų ir festų metas. Kur bepasuksi, ten rodyklės į kokią miesto kvartalo šventę... Kur benukreips akis, vis koks plakatas apie kokią sagrą... Taip ir užkliuvo mums akis už plakato apie Grybų sagrą. Taigi sekmadienį nepusryčiavę, paruošę skrandžius geriems "sagriškiems" pietums, pasukom Morbegno link. Morbegno - miestelis Valtellinos slėny, kalnuose, labai gražus, kurį kiek seniau jau buvom aplankę (iš tikrųjų tai būtent ten ir radom skelbimą apie sagrą). Sagra visgi buvo visai ne Morbegno, o dar kokių 10km į viršų siauručiu kalnų takeliu - miestelyje, vardu Bema.
Nieko nelaukę, puolėme prie pietų stalo. Sagrose nereikia tikėtis sidabrinių įrankių ir dailių servetėlių. Laimingas būni jau radęs vietą sėdimąją priglaust. Indai ir įrankiai - plastikiniai, žmonių milijonas (Bemoje normaliai gyvena 100 žmonių, šį sekmadienį jų ten buvo 4000...), bet maistelis kaip pas itališką mamą virtuvėj :) Taigi, su dideliu entuziazmu užpildėme skrandžius - Brasato (toks jautienos kepsniukas) su grybų padažu ir polenta (tradicinė kalnietiška kukurūzų košė) ir troškiniu su grybais ir ta pačia polenta, užsigerdami stipriu raudonu valtelinietišku vynu, kurio stiklinė kainavo lygiai tiek kiek stiklinė sulčių :) Baigėm šiuos ūkiškai - karališkus pietus lašeliu kavos ir taurele karčiųjų likeriukų.
O tada leidomės tirti žavaus kalnų miestelio ir jo siūlomų džiaugsmų - keletos namų rūsiai buvo atidaryti, o juose galėjome pamatyti varpelių (tų kur riša karvėms po kaklu) parodą, paragauti visokių vynų, grapų, likerių, sūrių, dešrų... O taipogi jų ir įsigyti. Visko prisiragavus, skrandis verkė, bet dūšia džiaugėsi. Tai vakaropi dar pasukom į kitą Lecco pusę - Calolziocorte (kur aš dirbu), ten prie seno vienuolyno, išilgai Ados upei karaliavo sendaikčių (ir ne tik) turgelis.
Vakarienė buvo simboliška (nes grybai niekaip nenorėjo būti suvirškinti), ir vėl pradėjom darbo savaitę, kurioje visgi nusimato gražių momentų - rytoj klasikinės muzikos koncertas, ketvirtadienį (galbūt) vakarienė vieno miestelio šventėje, o šeštadienį - pirmosios itališkos vestuvės, kurias matysiu. Nors gal nebus labai tradicinės - kai netyčiom aną savaitę buvom sutikę Walterį, Carlo draugą kuris ir tuokiasi, jis pasakė "man toks jausmas, kad mano vestuvės bus panašesnės į woodstocko festivalį". Nu, reikia pridėti, kad tas draugas - žiauriai geras būgnininkas, o jo nuotaka puikiai groja pianinu/ klavišais ir fantastiškai dainuoja Alanis Morisette...

Troškinukas su grybais....


Ir kepsniukas su grybais....Carlo kalbina "grybų parodos" ekspertus, o aš tuo metu...


... domiuosi mirtinai nuodingais grybukais.

Viename iš vyno rūsių...

Miestelio gatvėse...
Šitas parsiduoda, šitą pirksim :) (kai būsim turtingi)


2010 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Pian delle Betulle


Po truputį įsivažiuoju į naują ritmą - miegot 23 val, 7 keltis, staigiai per 30 min susiruošt + papusryčiaut ir į darbą. Dar esu toli nuo normalių dirbančiųjų - nes vidurdienį mano darbai baigiasi, ir aš galiu gaminti valgyti, pasnausti, pažiūrėti "Draugus", susitvarkyti, paskaityti ir dar ką nors nuveikti. Viskas kol kas atrodo kaip žaidimas. Žiūrėsim, kas bus toliau :)

Prieš porą savaičių aplankėm vietą, kurią reklamuoja kaip "Paskutinį rojų", itališkai vieta vadinasi Pian delle Betulle, kas lietuviškai skambėtų kaip Beržų slėnis. Kalbant apie beržus, šis medis man visada sukelia šypseną, nes primena mano fantastišką lietuvių kalbos mokytoją, kuri mums dvyliktokams sodinant tradicinius berželius prie mokyklos, labai išraiškingai deklamavo Širvį - "Aš beržas, lietuviškas beržas...". Lietuviškas... Itališki tokie patys. Kaip ir apdainuotieji rusiški. Bet kažkas graudaus juose yra. Ir kažkas lietuviško...
Pasirinkom Pian delle Bettulle, nes ten lipt viso labo maksimum 30 minučių, mes įkopėm per 15 :), lenkdami rėpliojančias šeimas su trimečiais pypliais...
Visiškiems tinginiams yra ir funikulierius.
Žiemą ta vieta - puikios slidinėjimo trasos, na o vasarą - erdvios žalios pievos deginimuisi, piknikavimui, futbolui ar dar kam tik norit.
Mes papiknikavom (Toskanoj įsigijome termini krepšį, tai dabar galime tikrais piknikais užsiimt), pasideginom, tradiciškai palošėm kortom ir susirinkę visą mantą pasukom link automobilio. Jau netoli automobilių stovėjimo aikštelės netikėtai virš galvų miške išgirdome keistą riksmą. Tokį smagų riksmą, iš serijos "Aš lekiu amerikietiškais kalneliais ir man labai linksma ir gal net truputį baisu". Tai ėjom aiškintis.
Ogi ten - vasarinė rogučių trasa. Baisiai linksma pramoga. Pradžioje tave rogutėse atbulą tokiu važiuojančiu takeliu užkelia viršun, o tada paleidžia bėgiu (jau nebe atbulą :) ). Greitį gali valdyti, trasa vingiuoja žemyn mišku, tarp medžių... Visas malonumas visai netrumpas, kokios 5 minutės visumoj. Tinka tiek mažiukams (trimečiai sėdėjo tėveliams tarp kojų), tiek dideliems kaip mes :) Smagumynas, ir jei nereiktų mokėti 3 eurų už pavažiavimą (5 eur už 2, 6 eur už 3), būtų galima taip važinėtis visą dieną...
Taip smagiai pabaigėm mūsų truputį tingią išvyką į kalnus...
ak, beje, svarbiausiu momentu išsikrovė telefonas, o fotoaparato neturėjome, taigi vasariškų rogučių foto - tik pirmųjų akimirkų, t.y. pakilimo "atbulomis", leidžiantis nufotografuoti nebepavyko...

Suoliukas iš slidžių :)....


Prašom atkreipti dėmesį į tipą tamsiais akiniais :)

2010 m. rugsėjo 7 d., antradienis

Gyvenimo pokyčiai + Valbiandino


Na va, prisinorėjau - šiandien buvo mano antra darbo diena, tiksliau pusdienis (dirbu puse etato). Truputį stresuoja, bet šiaip visai smagu. Sritis labai vyriška - metalo pramonė, grandinių gamyba ir importas, o vat kolektyvas labai moteriškas - praktiškai visa administracija ir pardavimo skyrius - vienos merginos. Aš tik už! Šiandien mano akiratis labai prasiplėtė ir žinau, kam naudojamos cinkuotos grandinės, ir kiek kartu daugiau kainuoja nerūdyjantis plienas. Man pradeda patikti, o mintis paieškoti klientų Baltijos šalyse neduoda ramybės. Bet pirmiau pažinsim produktą, o po to jau kreipsim akis į tėvynę.

Grįžę iš Toskanos laiko veltui neleidom, ir pasibastėm aplinkui - aplankėm Piani Resinelli kasyklas, Morbegno miestelį, Piani delle Bettulle, o šį savaitgalį, turiu pasakyti, pranokom patys save. Jau šeštadienį nerimom (pas mus dar buvo vasara, šiandien jau truputį nebe), tai šokom ant ratų - aš ant rolikų, Carlo ant dviračio. Nuo gegužės mėnesio pirmąkart! Stabdyt vis dar neišmokau :(, bet užtat trasą padvigubinau, pirmąkart užvažiavau į didžiausią kalniuką nesustojus ir neįsikabinus į turėklą ir pirmą kartą nuo jo nuvažiavau nesustojus. Neblogai.
O sekmadienį išsiruošėm į Valbiandino. Mašinytę palikom Introbio miestelyje, ir 20 minučių atsilikdami nuo plano 10.50 startavom.

Vaizdai ne tokie įspūdingi, kaip kabarojantis uolomis į St Martino, bet lipimas tikrai malonus. Didelę dalį kelio ėjome šalia smagiai gurguliuojančio kalnų upelio, mišku... 12.30 pasiekėme pirmąjį tikslą - agriturismo "La Baita". Toks mielas nameliukas, su aplink laisvai lakstančiom vištom ir antim, garde uždaryta banda ožkų ir labai draugiška šeimininkų šeima. Ta proga susipažinome su Ilaria, vidutinio amžiaus moteriškute, kuri užlipo beveik kartu su mumis (bet jos vienintelė kompanija buvo šunytė vardu (bet ne veisle) Laika). Su ja ir papietavome. Kumpiai, vietinės gamybos nerealaus skonio ožkų sūriai, šonkauliukai su tradicine polenta, pyragas su obuoliais ir nuoširdus raudonas vynas. Virškindami palošę kortomis, kokią 14.40 pakilom nuo pietų stalo ir nusprendėm kad mūsų nuotykis dar nebaigtas.
Kilome toliau, iki Valbiandino. Kuo toliau, tuo gražiau buvo - didžiulės akmenų griūtys, pavieniai senučiukai nameliai karts nuo karto, didingos uolos... Bet gražiausia, žinoma, pats Valbiandino - atsiveria netikėtu slėniu, su karvių varpelių dzingsėjimu, lengvu rūku virš pievos ir per visą slėnį link nedidukės baltos bažnytėlės vingiuojančiu taku. Tas takas link bažnytėlės mus apgavo - suviliojo, o paskui išsunkė paskutines jėgas, nes pasirodė, kad ne taip jau ir arti.... Galiausiai prieš penkias bažnytėlė buvo pasiekta, o ten ir "rifugio", o ten ir aperityvas su bulvių traškučiais, prabanga vienok...
Leistis iki Introbio, sako, minimum 2 valandos. Mums užtruko beveik tris, nes pusvalandį užstrigom gervuogyne - puskilogramis gervuogių dabar laukia šaldytuve, kol evelina ras kokį stebuklingą pyrago receptą :)
Taip aštuntą valandą, labai dejuodami, skaudančiom kojytėm, gervuogių apdraskyti, bet labai laimingi pasiekėme mūsų mašiniuką.
Beje, dienos praėjo dvi, kojų skausmas nemažėja :) Štai ką reiškia visos dienos pasivaikščiojimas po kalnus be minimalaus fizinio pasirengimo....