2010 m. rugsėjo 7 d., antradienis

Gyvenimo pokyčiai + Valbiandino


Na va, prisinorėjau - šiandien buvo mano antra darbo diena, tiksliau pusdienis (dirbu puse etato). Truputį stresuoja, bet šiaip visai smagu. Sritis labai vyriška - metalo pramonė, grandinių gamyba ir importas, o vat kolektyvas labai moteriškas - praktiškai visa administracija ir pardavimo skyrius - vienos merginos. Aš tik už! Šiandien mano akiratis labai prasiplėtė ir žinau, kam naudojamos cinkuotos grandinės, ir kiek kartu daugiau kainuoja nerūdyjantis plienas. Man pradeda patikti, o mintis paieškoti klientų Baltijos šalyse neduoda ramybės. Bet pirmiau pažinsim produktą, o po to jau kreipsim akis į tėvynę.

Grįžę iš Toskanos laiko veltui neleidom, ir pasibastėm aplinkui - aplankėm Piani Resinelli kasyklas, Morbegno miestelį, Piani delle Bettulle, o šį savaitgalį, turiu pasakyti, pranokom patys save. Jau šeštadienį nerimom (pas mus dar buvo vasara, šiandien jau truputį nebe), tai šokom ant ratų - aš ant rolikų, Carlo ant dviračio. Nuo gegužės mėnesio pirmąkart! Stabdyt vis dar neišmokau :(, bet užtat trasą padvigubinau, pirmąkart užvažiavau į didžiausią kalniuką nesustojus ir neįsikabinus į turėklą ir pirmą kartą nuo jo nuvažiavau nesustojus. Neblogai.
O sekmadienį išsiruošėm į Valbiandino. Mašinytę palikom Introbio miestelyje, ir 20 minučių atsilikdami nuo plano 10.50 startavom.

Vaizdai ne tokie įspūdingi, kaip kabarojantis uolomis į St Martino, bet lipimas tikrai malonus. Didelę dalį kelio ėjome šalia smagiai gurguliuojančio kalnų upelio, mišku... 12.30 pasiekėme pirmąjį tikslą - agriturismo "La Baita". Toks mielas nameliukas, su aplink laisvai lakstančiom vištom ir antim, garde uždaryta banda ožkų ir labai draugiška šeimininkų šeima. Ta proga susipažinome su Ilaria, vidutinio amžiaus moteriškute, kuri užlipo beveik kartu su mumis (bet jos vienintelė kompanija buvo šunytė vardu (bet ne veisle) Laika). Su ja ir papietavome. Kumpiai, vietinės gamybos nerealaus skonio ožkų sūriai, šonkauliukai su tradicine polenta, pyragas su obuoliais ir nuoširdus raudonas vynas. Virškindami palošę kortomis, kokią 14.40 pakilom nuo pietų stalo ir nusprendėm kad mūsų nuotykis dar nebaigtas.
Kilome toliau, iki Valbiandino. Kuo toliau, tuo gražiau buvo - didžiulės akmenų griūtys, pavieniai senučiukai nameliai karts nuo karto, didingos uolos... Bet gražiausia, žinoma, pats Valbiandino - atsiveria netikėtu slėniu, su karvių varpelių dzingsėjimu, lengvu rūku virš pievos ir per visą slėnį link nedidukės baltos bažnytėlės vingiuojančiu taku. Tas takas link bažnytėlės mus apgavo - suviliojo, o paskui išsunkė paskutines jėgas, nes pasirodė, kad ne taip jau ir arti.... Galiausiai prieš penkias bažnytėlė buvo pasiekta, o ten ir "rifugio", o ten ir aperityvas su bulvių traškučiais, prabanga vienok...
Leistis iki Introbio, sako, minimum 2 valandos. Mums užtruko beveik tris, nes pusvalandį užstrigom gervuogyne - puskilogramis gervuogių dabar laukia šaldytuve, kol evelina ras kokį stebuklingą pyrago receptą :)
Taip aštuntą valandą, labai dejuodami, skaudančiom kojytėm, gervuogių apdraskyti, bet labai laimingi pasiekėme mūsų mašiniuką.
Beje, dienos praėjo dvi, kojų skausmas nemažėja :) Štai ką reiškia visos dienos pasivaikščiojimas po kalnus be minimalaus fizinio pasirengimo....






6 komentarai:

avis rašė...

Eve, o Torino nuo jūsų toli???

Evelina rašė...

nea :) nu, sakyc, gal apie 200 km ir apie 2 val kelio automobiliu :)o ka, atvarai????

Aušrinė rašė...

kaip kas turi kvietimą į laisvą lovą ;)

Evelina rašė...

cia apie avi? ausrine, nelabai supratau :)

Aušrinė rašė...

taigi specialiai intrigėlę sukėliau :)

avis rašė...

klausyk, tu, intrigėle, tu pati tą pakvietimą į laisvą lovą turi.
Eve, čiuju, mes žiemą pasirodysim. ta prasme, mano agentūroj dirba art directorius Alberto iš Torino. paskutiniu metu, jis gyveno Milane. tai va, jis mus kviečia varyt švęst ten švenčių. jo tėvai turi namelį kalnuose.