2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Piedibusas kraipo ūsą :)


Jau seniai norėjau aprašyti šitą itališką fenomeną (sklando gandų, kad projektas kilęs iš Lecco) - galbūt kam nors Lietuvoje kils noras imtis panašių iniciatyvų (o gal jau yra tik aš nežinau?).
Taigi, piedi - kojos, bus- busas. Lietuviškai turbūt kojobusas? :) Lecco yra 15 piedibuso maršrutų, kuriais kas rytą keliauja 500 vaikų į 10 skirtingų mokyklų. Veikia viskas paprastai - vaikų koloną lydi keletas suaugusiųjų savanorių, "kojobusas" sustoja numatytose stotelėse, kur prie jų prisijungia vaikai. Lecco "kojobusas" vaikšto ne gatve ir ne šaligatviu - jam atskirai yra atbrėžta gatvės dalis.
Kojobusas skirtingai nuo autobuso nieko nekainuoja, neteršia miesto ir atima iš tėvelių galvos skausmą, kaip nugabenti vaikus į mokyklą. Šalia to jaunimas prasimankština ir gyvena sveiką gyvenimo būdą. Paprasta, bet efektyvu - anot vietinio naujienlaiškio, dėka kojobuso mūsų mieste kasdien 144 automobiliai nenuvažiuoja 216 km ir neišmeta 30 kg CO2. Per mokslo metus susidaro įspūdingas "sutaupytos" taršos kiekis - 4500 kg CO2. Ir čia tik Lecco, kuris yra truputį mažesnis už Alytų.
na, kas pirmas imsis tokio projekto Vilniuje? :)

2010 m. vasario 23 d., antradienis

Karnavalas

Kai Lietuva pakvimpa užgavėnių blynais, o gal ir gerokai anksčiau po Italijos miestų gatves pradeda šliaužioti visaip keistai apsirengę žmonės. Pirmiausiai - vaikai, kurie karnavaliniais kostiumais dabinasi kokias dvi savaites prieš karnavalą. O karnavalo dieną - ir suaugusieji. Visoje Italijoje, kaip ir Lietuvoje, "užgavėnių" karnavalas yra antradienį. Tačiau Milano arkivyskupijoje galioja koks tai ambrozietiškas ritas, ir karnavalas čia vėliau, šeštadienį po lietuviškų užgavėnių.
Pirmasis mano karnavalas Italijoje - ta proga svajojau pamatyti vieną iš dviejų žymiausių Italijos karnavalų - Venecijos arba Via Reggio. Kažkaip tas svajones atidėjom ir nesigailiu - to, ką pamačiau Lecco buvo per akis visos dienos geroms emocijoms.
Viskas vyksta paprastai - nustatytą valandą pajuda kolona, kurioje "demonstruojasi" visi užsiregistravusieji su savo "automobiliais". Pakeliuj juos stebi komisija ir tūkstančiai žioplinėjančių miestiečių, dauguma jų irgi persirengę. Taip karnavalo kolona apeina visą centrą (trunka daugiau nei dvi valandas). Vėliau paskelbiami karnavalo nugalėtojai, kurie gauna miestelio įsteigtą piniginį prizą. Tiesa, tiek karnavalo stebėtojai, tiek dalyviai, barstosi nerealiais kiekiais konfeti i serpantinų, purškia visokiais purškalais (tame tarpe ir skutimosi putomis, kurios man visai, visai nepatiko :) ). Anot Carlo, karnavalo liekanas gatvėse matysiu iki pat rugpjūčio, nes ne taip paprastą visą tą džiaugsmą išvalyti.
Šeštadienį diena pasitaikė kaip niekad graži ir saulėta, laipsnių keliolika plius, tai buvau visiškoj euforijoj :) Padariau kokius tris šimtus nuotraukų, iš kurių keletą lipdom čia pasigėrėjimui.
Pirmiausiai - mažieji.... Bitučių buvo įvairaus dydžio ir spalvotumo:



















Kai kas persirengė šuniuku.... O kas iš prigimties šuniukas, tai bent jau pasipuošė kaspinu....



















Neliko nepastebėti ir du sraigiukai. Kaip ir visur ir visais laikais, mergaitės norėjo būti princesėmis, ir buvo. Hello Kitty - naujausia paauglių mada, kas nežinojot :) Mūsų laikais to nebuvo, m? :)












O va Arlekinas, kuris turėtų lyg ir būti linksmas herojus, kažko liūdėjo....
















Nuo mažųjų neatsiliko ir tėveliai. Kaip jums tėtis - beždžionė su keke bananų arba tėtis - pankas su spalvota skiautere? O gal tėtis - tele tabis, tėtis - krokodilas, arba mama- zuikis puikis?



Truputį apie koloną. Čia buvo ir Bitės Majos automobilis (tiksliau, traktorius), ir piratų laivas (atkreipkit dėmesį, kokio dydžio!), ir skraidančioji lėkštė, ir žavus rausvas automobiliukas iš multiplikacinio filmo su žavia (???) rausva dama (???)....

Dar buvo Ančiuko Skrudžo automobilis su daaaug dauuug dolerių, kurie matosi pradžioje ore,paskui ant grindinio renkami vaikų ir vieno itin mielo akiniuoto vaiko rankose :)

Visos kolonos pabaigoje važiavo greitoji... mes stovėjome keli šimtai metrų nuo karnavalo kolonos pradžios, o greitoji atrodė taip... Kaip ji atrodė po dviejų valandų??? :) Dailiai atrodė ir konfeti, serpantinais, doleriais ir saldainiais nuklotas grindinys :)


Šiaip tądien mieste buvo galima sutikti įvairiausių tipažų. Pavyzdžiuj, būrį ūgtelėjusių dalmantinų, arba prie baro cigaretes plešiančius laukinius...


Iš esmės, visas miestas truputį "pablūdęs"... "Pablūdau" truputį ir aš -grįžtant namo, jau sutemus, čiupau nuo žemės glėbį konfeti ir....

2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Sanremo 2010

Aš vis dar čia, Italijoj, vis dar nedirbu, vis dar užsiimu kulinarija ir man čia vis dar patinka :) Gyvenimas įgyjo pagreitį, todėl prisėsti prie blogo vis sunkiau.... Bet va, ėmiau ir prisėdau - nes susikaupė jau kokie trys dalykai apie kuriuos noriu parašyt :) Sanremo festivalis, karnavalas kuris buvo šį šeštadienį ir piedibusas.
Šiandien pradėsim nuo Sanremo. Turiu pasakyt, kad Carlo žiūrėti Sanremo buvo išbandymas - jis iki šiol buvo nusiteikęs ganėtinai prieš. Ir dar turiu pasakyti, dabar aš jau žinau, kodėl :) Aš mirtinai norėjau pažiūrėti, nes man tai atrodo dalis (ir rimta dalis) Itališkos kultūros, mentaliteto ir gyvenimo. Žinoma, nuolat lyginau su mūsų Eurovizija. Rezultatai - nulis nulis. Ta prasme, abi programos maždaug nulis :) Eurovizijoje daugiau dėmesio šou elementams, Sanremo - pačioms dainoms. Tačiau įsijungus Euroviziją netenka žiūrėti pvz kokio super šulo interviuojamų FIAT darbuotojų, kuriuos greitai atleis (prie ko čia????) arba klausytis kaip vedančioji dainuoja vaikišką dainelę, arba klausytis pliurpalų su garsiu futbolininku. T.y., noriu pasakyti, kad visgi italai yra pliurpaliukai, tai muzika ir dainos atmiežtos stipriai kitais dalykais. Dvylikos dainų pasirodymas pas juos trunka nuo devynių iki pusės pirmos nakties :) Vienas bendras dalykas su Eurovizija - dėsningumas, kad laimi visada prasčiausios dainos, o geros lieka paskutinėse vietose :) Sanremo festivalio finale paaiškėjus finaliniam trejetukui, orkestras mėtė suglamžytas partitūras į sceną, nes dvi iš trijų dainos buvo nu... siaubingai prastos. Laimėjo irgi prasta. Bet čia nieko naujo, ar ne? Nei Eurovizijos, Nei Sanremo istorijoje.
Bet dabar ne apie laimėtojus. Dabar apie tuos, kuriems buvo žadama, kad laimės. Pirmiausia, Marco, apie kurį jau rašiau kažkada, X-factor laimėtojas. Jis pateko į finalinį trejetuką ir... liko trečias :) Pirmų dviejų dainų, patikėkit, išgirst nenorite. Vieną jų klausydama juokiausi nuo pradžios iki galo. Kita (ta, kuri laimėjo) - mokinio namų darbas, tipiška itališka daina apie meilę, tik dainuojama ne senųjų vilkų, o jauniklio. O Marco pasirodė originalus, balsas jo nerealus, dainuoja puikiai, nors daina mūsų nesužavėjo. Jei kam įdomu, nuoroda čia.
O mūsų mylimiausia daina, kurios vis dar kasdien klausausi - atliekama tokios pusiau marokietės pusiau italės Malikos Ayane. Na, nerealiai graži daina, tikrai. Jei turit laiko, galit paieškoti ir daugiau jos dainų youtube ar kur kitur - verta. Nuoroda į jos sanremo dainą čia. Beje, ji laimėjo spaudos kritikų apdovanojimą. O vat italų liaudis už ją, deja nebalsavo...

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Grįžtam į buitį :)

Niu ką, po truputį grįžtam į vėžias. Smagu, kad po vakar vakarinės "išvykos" į prekybcentrį, šaldytuvas vėl pilnas priemonių mano naujam hobiui (kulinarijai). Be to, pasiektas ir tikslas - vakar pirktis ėjome specialiai, nes išskaitėm, kad pasirodo, trečiadieniais perkant už daugiau kaip 60 eurų, duoda trigubus taškus (šiaip 1 eur = 1 taškas), o už taškus galima pasiimti premiją. Laikas rinkti taškus baigiasi vasario pabaigoje, o mums dar trūko nemažai iki mūsų trokštamo prizo (tokios ameninės lentos, kurią įkaitini orkaitėje, o po to dedi ant stalo, po apačia kaitini ir kepi mėsytes, daržoves ar ką tik nori - tiesiai ant stalo). Oj kiek buvo krykštavimo, kai pamatėm, kad jau pasiekėm reikiamą taškų skaičių :) Taigi, vakar tuo pačiu ir užsisakėm šitą stebuklą, mėnesio bėgyje turėtų atvežti.
Be to dar vakar atlikom pilietinę pareigą ir pasveikinom Carlo tėvelį su gimtadieniu, įteikėm žavingą odinę "Vilniaus kailių" kiepką. Ta proga vakarienę valgėm vos ne devintą valandą (įsivaizduoju kaip iš siaubo sustoja visų lietuvių mergaičių, kurios nevalgo po šešių, širdis). Bet tam krevečių kariui iš Monkej blogo niekada ne per vėlu ir ne per anksti - nu ttttoks jis skanus.
Su darbu judu siaubingai lėtai. Kažkoks miglotas šansas bent laikinai pora mėnesių padirbėti su Žemaitijos pieno sūriais, kuriuos jie pristatinėja Italijoje (drąsus jų žingsnis! :) ).... Kažką kažkas miglotai feisbuke apie Remax užsiminė.... Vienintelis išsiųstas cv vaisių nedavė, o dabar eilėje - visos įdarbinimo agentūros (jų čia daug!) - laiškas jau parašytas, tik italų korektūros dar nepraėjęs :) o tada dar sąrašiukas kurį pasidariau iš interneto skelbimų - importo eksporto darbuotoja nenurodytoj firmoj, importo vadybininkė tekstilės įmonėje, padavėja, virėjo asistentė, biuro administratorė, kelionių konsultantė kelionių agentūroj, banketų organizatorė, pardavėja nenurodyta kur, eksporto/importo vadybininkė metams (pakeisti į motinystę išėjusią). Nelabai kas kol kas... Na bet ir jiems dar reikia surašyti motyvacinius, juos koreguoti, siųsti... Aj, vienžo, veikt turiu ką :)Tai ir gerai :)
Šįvakar gaminsiu Jamie Oliverio Tikka Masala. Vištiena su indiškais prieskoniais. Žiauriai smalsu kaip čia gausis, jei bus bent pusiau tiek gerai kaip krevečių karis, tai skaniai pavalgysim. :)
O dabar laikas ruoštis - einu gert kavytės su Eidana, po to pirkt vaisių ir daržovių ir šiaip, namų ūkiu pasirūpint.
CIAO!

2010 m. vasario 3 d., trečiadienis

Grįžau

Grįžau į saulę, pavasarį, šviesą ir... nežinomybę :) Ta prasme, grįžau iš Lietuvos į Italiją.
Turiu pasakyti, kad psichologiškai nelengvos tik pirmos valandos (tiek Lietuvoj, tiek Italijoj), o po to persiorientuoji ir jautiesi namie. Įdomus jausmas turėti dvi šalis, du miestus, dvejus namus kur jaučiuosi namuose :)
Radikalus skirtumas - dangus. Čia jis žydras, skaidrus ir nutviekstas saulės dažniausiai.
Kava čia skanesnė, ir įprotis valgį visada užgerti vynu man patinka :)
Nepatinka, kad neturiu darbo, kad neturiu artimų draugų ir nemoku gerai kalbėti itališkai :)

Taigi, į rutiną ir darbo paieškas. Tiesa, šiandien dar niekuo užsiimti nepavyko - teko apsitvarkyti namus (t.y. paimti kontrolę į rankas :) ), nusilakuoti raudonai kojų nagus (nauja asmeninė gražėjimo programa), išskalbti kalnus drabužių (tebesisuka skalbiankėj), patikrinti feisbuką ir elektroninį paštą ir suplanuoti šio vakaro didįjį maisto apsipirkimą. O saulė vilioja popiet ir kur nors išsmukt...

O dabar lekiu valgyi pasta fresca, t.y. raviolius įdarytus kaštainiais. Su mylimuoju. Gal čia ir neblogai, ką? :)