2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Kaktusas ir kietai virtas kiaušinis

Jau minėjau kad balkonų apauginimo srityje su kaimynais varžytis galiu tik kai atvažiuoja mama. Paguoda vienintelė -aš esu vienintelė, kuri balkone augina (šiuo oru baigia nudžiūti, taigi labiau tinka žodis džiovina) pomidorus. Taigi, mano balkonas nors ir būdamas (šiuo metu) be jokio net mažyčio gėlės žiedelio, vis tiek tampa apkalbų objektu.
Bet va mano kaimynės sinjoros Jolės balkonas.... Ir pasitaikyk tu man, kad mūsų balkonai praktiškai susisiekia... Taip mano skurdusis balkonas atrodo dar skurdžiau :)
Na bet dabar apie vieną mažytę sinjoros Jolės balkono dalį - milžinišką kaktusą. Nežinau kaip, bet vakar jis pražydo ketvirą kartą šiemet. Ar tai normalu? Mano foto daryta trečiojo (ir gausiausio) žydėjimo metu... Aš nesu mačiusi nieko panašaus, o jūs?
Vakar žiūrėjom labai žinomą ir gana seną (1997) Paolo Virzi filmą "Ovo Sodo" (Kietai virtas kiaušinis). Beveik iki filmo pabaigos laukiau, prie ko čia tas kiaušinis. O pasirodo kiaušinis - tai jausmas. Jausmas, lyg būtum prarijęs virtą kiaušinį su visu lukštu, o jis būtų užstrigęs - nei pirmyn - nei atgal. Pažįstamas jausmas?
Filmas jaukus, gyvenimiškas - truputį juokingas ir truputį graudus, trumpai tariant, rekomenduotinas :)
Geros dienos, nesukaiskit!




2010 m. liepos 20 d., antradienis

Dovanėlės

Koks neeilinis rytas... Kėliausi 5.30 ir vežiau Carlo sesers šeimyną į oro uostą. Miegojau mažai, bet juokingiausia tai, kad grįžau visa užsienergizavusi... Vien nuo to fakto, kad aš KAŽKĄ svarbaus ir reikalingo veikiu, ir ne vien lyginu/tvarkau/ gaminu...
Tokia protinga mergina Agnė anadien ant feisbuko užsirašė kažkieno frazę - "We are human beings, not human doings". Tai va mąstau. Kaip čia atrasti buvimo be krypties prasmę... Teoriškai viskas nesudėtinga. Praktikoje susipina milijonas visokių įtakų, visokių o bet tačiau, kas kaip ir kodėl... ir praktikoje viskas tampa sudėtingiau.
Anway, apie ką mes čia šiandien? Ogi apie dar vieną iš milijonų mano hobių - nėrimą vąšeliu. Mano darbų mokytoja išgriūtų iš kurpių mano blogą skaitydama - visada buvau tarp tų tingiųjų, už kurias viską darydavo mama. Man nepatiko gamint, nepatiko siūt, nepatiko megzt. Nerti vąšeliu irgi nepatiko, bet tai kone vienintelis dalykas kurio išmokau (nes mama nemokėjo, o atsiskaityt reikėjo). O dabar viską darau su malonumu.
Reikalas labiau žieminis, bet šįsyk buvo proga - kai viešėjome Apulijoje (ačiū mane senesniuose įrašuose pataisiusiam anonimui - Italijos regionas Puglia lietuviškai vadinasi Apulija, ne Pulija), akies krašteliu pastebėjau Carlo sesers vyro giminaičių namuose ant senovinių baldų pagarbiai patiestas tas truputį senamadiškas baltų ("irisinių") siūlų nertas servetėles. Taip susisuko mintis, kaip padėkoti už jų svetingumą... Man patinka nerti tik kai tiksliai žinau, kam dovanosiu pabaigtą darbą. Tada drauge su siūlais kažkaip įmezgi ir visas geras to žmogaus kryptimi siunčiamas mintis. Tai va, ėmiausi darbo, dveji namai (Mario, Carlo sesers vyro mamos ir jo sesers), du darbeliai. Šiandien dovanėlė išskrido pietų link...
Bet juk smagu galvoti, kad truputėlis manęs gyvens Apulijoje, tradiciniuose pietų Italijos namuose. Smagu!

2010 m. liepos 19 d., pirmadienis

Piknikas ir Piani Resinelli

Kai taip karšta, laikas kažkur dingsta, aš galvoju, ištirpsta. Tiesiog gyvenasi lėčiau. Vis traukia pasėdėt apsikabinus ventiliatorių... Carlo juokauja, kad pradės pavyduliauti ventiliatoriui - aš be jo iš kambario į kambarį nepersikraustau :)
Truputį ironiška, nes pamenu, panašiu metu pernai, kai kątik buvau persikrausčiusi iš lietingos ir šaltos Lietuvos (nors tu ką, pernai vasaros Lietuvoj nebuvo), mėgavausi kaitra, nejungiau ventiliatoriaus ir nenuleidinėjau žaliuzių. Taip buvau pasiilgus saulės ir karščio. Dabar "suitalėjau" - žaliuzės nuleistos, užtrauktos visos įmanomos užuolaidos, ventiliatorius veikia, kad tik neperkaisčiau! :)
Penktadienį nusprendėm pietaut gamtoj. Visai netoli mūsų namų teka sraunus (ir ledinis) kalnų upelis. O šalia upelio - pieva. Dar auga daug gražių eglių. Pievą aptikom ieškodami prieglobsčio mūsų kalėdinei eglei. Mano manymu, augdama šalia didelių gražių eglių mūsiškė greičiau mokysis egliško gyvenimo dėsnių :) Pasodinom ją stipriai per vėlai - kovo pabaigoje, jau buvo suvargus ir sudžiūvus, turėjau daug abejonių, ar prigis... Bet va - geros naujienos iš penktadienio pietų gamtoje - apsipylus visa naujais ūgliais... Truputį vėluoja, lyginant su kitomis eglėmis, bet gyva ir dar kaip!
Taigi, šalti makaronai (mano naujas firminis patiekalas, kai lauke +34), vyno butelaitis eglių pavėsyje - smaguma. Visgi buvo vis tiek karšta. Tai pavalgę patraukėme prie upelio. Žmonių gausybė, bet tik pačioje pradžioje (tinginiai). Paėjom truputį palei upelį, ir radom visai ramią vietą. Braidymas baigėsi beveik maudynėm su drabužiais - ir nors pusę valandos nebuvo karšta. Beveik šalta!
O vakar išsiruošėm į Piani Resinelli. Tokį mielą kalnų miestuką, kuriame prasideda daug trasų į kalnus, plius kuriame yra mineralų kasyklos (kalno viduj!), į kurias organizuojamos ekskursijos. Tą ir planavome nuveikti, bet deja... Pasirodė, kad ekskursija ilgesnė, negu mes tikėjomės, taigi atidėjom geresniems laikams ir padrybsojom pievoje į kalnus žiopsodami. Nes vakare laukė truputis darbo - vakarienė su Carlo tėvais ir sesės šeima. Ačiū monkey paprastoms oratoms, sužibėjau :) Ir šiaip smagu buvo. Jauku kažkaip...
O vat dabar vėl šokam į vėžias kasdienybės, bet neilgam - penktadienį keliai suka link LT... Valio!





2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

Derlius


Aš asfalto vaikas, gimusi augusi Vilniuje, kur vis dar sklando legendos, kaip trimetė Evelina Upynos kaime šeimynai gėdą užtraukė, Kalėdų senelio arklį karve palaikiusi. Noriu pasakyti, kad artimo ryšio nei su gamta, nei su gyvulėliais (išskyrus šunis, kates, kanarėles, papūgėles, žiurkėnus ir jūrų kiaulytes) neturėjau, o mano namuose retai kada ir kaktusai išgyvendavo.
A, tiesa, turėjau tokią draceną (o gal juką), dovanotą tokio seno šimtas metų nematyto bičiulio Vaido per mano dvidešimtpenkmetį. Gražiai augo dracena. Kol aš nesumąsčiau jos pastatyti koridoriuje, bendrame su kaimynais. Kaimynai mano buvo žmonės įdomūs - 21 kvadrato vieno kambario bute gyveno mama, kokių trejų metų pyplys, tėtė ir dar kažkoks dėdė. Kadangi kaimynė mano dirbo padavėja, ir išeiginės jos būdavo keistomis dienomis, pavyzdžiui, antradienį, karts nuo karto pasipykdavom. Aš žmogus ne piktas, bet kai keliskart per savaitę darbo dienų naktimis vyksta tūsovkės, tai kantrybė išeina atostogų. Na bet dabar ne apie tai. Nepagalvojau aš apie kaimynų tūsiukus, kai vargšę draceną į koridorių išboginau. Vieną dieną žiūriu - kažko ruduoja dracenos lapai, na nieko, laistau toliau... po keletos dienų kažkaip netyčiom pajudinau ją... Ir lengvai ištraukiau iš žemės. Ogi mano brangieji kaimynai draceną nulaužė, o kad jų pikta kaimynė (t.y. aš) nepastebėtų, sukišo atgal į žemę... Anyway, finalas buvo laimingas, nes dracena atsigavo ir dabar toliau sau ramiai gyvena pas mano mamą.
Atvažiavusi į Italiją gavau tiek kaimynus, kurių balkonai galėtų puikuotis kokiam konkurse prizui laimėt, tiek daug laisvo laiko... na taigi ir visokių keistų idėjų. Kaip jau rašiau seniau, balkone pasisodinau pomidorų, ridikėlių, morkų, braškių. Žolelės nesiskaito, jas auginti Italijoje beveik privaloma. Ridikėlius užpuolė kenkėjai ir teko išmest, morkų dar neroviau, braškių vis pasiskinam, o va pirmus pomidorus ragavau vakar.
Nerealus jausmas. Nors truputį pridariau klaidų šiemet - todėl jie apsirgo ir nelabai dideli užaugo, kitamet ne tik kad klaidų nedarysiu, bet būtinai pasodinsiu dar ką nors.
Dabar bėda tik, kad be daržovių mano balkone veisiaisi tik piktžolės. Su gėlėm nelabai. Spalį buvo mama, tai padėjo man čia susisukti, o dabar vis atidėlioju ir gėdą mūsų namams traukiu :) Carlo sako - nieko, mes vat užsiimam eksperimentine daržininkyste užtat. tai jau taip :)

2010 m. liepos 13 d., antradienis

Dar kartą apie Selvino

Kažkaip, žiūriu, pradedu kartotis aš savo bloge. Trys įrašai pie liepaites, dabar dar vienas apie Selvino... Pažadu, kad į savaitės pabaigą parašysiu ką nors naujesnio. Pavyzdžiui, apie JAMIROQUAI koncertą Šveicarijoje, į kurį važiuojame trečiadienį vakare. Vis dar negaliu patikėti. Kažkaip nerealiai skamba.
Pirmąkart susitikom su Carlo Amsterdame (susipažinom mes internete). Nuomojomės butuką, tokiame tipo "butukų viešbutyje". Kai skambidnama dar iš Lietuvos paklausiau reception darbuotojos, ar butuke yra CD grotuvas, ji patikino, kad ne. Aš patikėjau. Carlo ne visai - dėl visa ko įsimetė keletą kompaktų, tarp jų geriausią ever Jamiroquai rinkinį "High time singles". Tai tas visas keturias dienas ir sukom praktiškai non stop. O kadangi susitikimas mūsų buvo stebuklingas :) (žiūrėkit kur dabar atsidūriau...), tai ir ta muzika kažkaip natūraliai rado vietą mūsų gyvenime. O dabar - pamatysim JK gyvai! Šiurpuliukai tiesiog.
Šį savaitgalį, kaip ir Lietuvoje, čia mus kamavo karščiai. Mes nusprendėm nuo jų pabėgti ir šeštadienį išrūkom į Selvino, kur jau visą savaitę gyveno Carlo šeimyna. Šeštadienį praleidom ramiai - šeimyniškai lėtai. Kaip tik vyko nedidelis "padėvėtų" knygų turgelis, kur stebuklingai nukoviau keturias senas (ir taip simpatiškai pagelutsias) receptų knygas už 2 eurus :) Pasivaikščiojom, pavalgėm, pailsėjom, vėl pasivaikščiojom... Vakare (po 23) su Carlo dviese dar išrėpliojom išgerti "po drinką" ir pasivaikščioti vėsiu oru (neįtikėtina, bet po 23 val. Selvino jau prireikė džinsinio švarkelio, buvo vėsu)
Sekmadienį "supakavom" šeimyną ir išsiuntėm juos namo :) o patys pasilikom dar pasilinksminti. Pagaliau pavyko įgyvendinti nedidelę "passeggiata". Tokia netipinė ji buvo - į priekį nuolat leidomės, o atgal reikėjo lipt į kalną :) Galutinis passeggiatos taškas - šventovė Santuario della Madonna del Perello. Įspūdinga, apipinta visokioim legendom (pasirodė Mergelė Marija, atgijo sausa alyvmedžio šakelė), prikabinėta padėkų Dievui už išgelbėjimą nuo ligos, mirties avarijoje ir t.t. Nuvylė vienintelis dalykas - pasirodo, iki jos galima ir atvažiuoti automobiliu :) Taigi, nebelieka to džiaugsmo, kad esi išskirtinis, kad ne kiekvienas gali pamatyti šitą grožį, o tik tie, kurie netingi...
Po passeggiatos pavaikštinėjom po miestą, pietums sukirtom po picą... Ir leidomės nuo kalno padangose :) Atrakcija vaikams, bet leidžia ir ne vaikams. Trupuį juoking buvo tarp penkiamečių kilti į kalną, bet smagumas galiausiai atpirko visus nejaukumus :) Ir juokėmės mes kaip penkiamečiai.
Galiausiai sulošėme petankės partiją. Kuri, deja, mus visiškai pribaigė, nes takas buvo tiesioginėje saulėje. Kai pradėjau matyti "multikus", teko susirinkti žaislus ir važiuoti namo.







2010 m. liepos 9 d., penktadienis

Liepaičių mamų pageidavimu...2

Carlo sesers vyras, tikras pietų italas, kartą pasakė taip: "Mamos yra teisios net tada, kai klysta." Šiaurietiškas auklėjimas neleidžia man su tuo sutikt, bet kad mamos yra mamos ir kad mamos yra labai svarbios, tai faktas :) Taigi, antrąkart mamų pageidavimu reportažas apie "Liepaites" :)
Kaip minėjau, 4 iš 5 Lecco gyvenančių lietuvių buvo koncerte. Koncertas buvo iiiilgas iiiilgas ir (gerai kad organizatoriai lietuviškai nesupranta :) ) nuobodus. Vien religinė muzika, jokio judesio, akustika keista (ypač bažnyčios gale). Šviesuliai viso vakaro - "Liepaitės", savo nuoširdžiais veidais ir skaidriais balsiukais... Ir ypač gražia grigališko choralo "Salve Regina"... Ir dar vengrių choras, trputį vyresnės merginos, truputį stipresni balsai, bet tikrai įspūdinga. Viso kito dėl manęs galėjo ir nebūti :)
Po koncerto pasilabinom, pasijuokėm, pasifotografavom.
O dabar vargstu su video. Bet misija šventa, taigi tikrai pavyks! :)
Tai jau paskutinis mano reportažas apie Liepaites - savaitgaliui sukam kur vėsiau, į Selvino. Buvo smagu susipažinti ir sulaukti daugiau nei įprastai skaitytojų mano bloge.
Gražių dainų, įkvėpimo ir energijos "Liepaičių" dainininkėms, vadovėms ir mamoms!
PS jau parašiusi šitą tekstą, vis dar vargstu su video :) Norėjau padaryti atskirus klipukus - liepaitės, vengrės, ir linkėjimai mamoms. Bet kažkaip nepavyko, tai dedu viską - mamos, kurios norės išgirsti linkėjimus, turės pasiklausyti ir gražaus vengrių dainavimo :) Labanakt.
PPS Jei atrodys, kad vengrių dainavimo per daug, kalta ne aš, filmavo mano draugas :)
PPPS Pavyko įkelti atskirais klipukais! Atrodo... :)
PPPPS Vengrių choras kažkaip neįsideda. Bet juk atvirai - jos nelabai jums ir rūpėjo, ar ne? :) Dabar jau tikrai LABANAKTIS :)












Liepaičių mamų pageidavimu...

Kas ilgai ieškojo ir nerado darbo, mane supras. Kažkuriuo momentu entuziazmas pradeda garuoti, apima jausmas, kad darbo nebesusirasi niekada, kad esi nevykėlis, nieko nemoki ir esi niekam nenaudingas. Stipriai aš čia, žinau, bet ir jausmas tas - stiprus.
Vakar vat staiga trumpam ir visai netyčia pasijutau labai naudinga :) Po įrašo apie Liepaites Lecco, sulaukiau štai tokio laiško nuo vienos iš liepaičių mamytės: "Sukurtuoju reportazu pasidalinau su kitais liepaiciu teveliais, visi "apsale" ir be abejones daug panasaus pobudzio klausimu: kada kitas reportazas? gal bus filmuotos medziagos? gal bus vienetiniu nuotrauku? gal ir kasdienybes? gal gali... ? gal....
Visiems labais smalsu :-)"
Ech, būčiau sugalvojusi anksčiau žurnalistę pažaist, būčiau galėjusi daug daugiau padaryt - laiko juk turiu.
Bet kaip dažnai nutinka geros idėjos aplanko per vėlai, tai šiam kartui tik mini įspūdžiai iš to, ką teko matyti...
Vakar 14.45 vienoje pagrindinių Lecco bažnyčių vyko trijų chorų, tame tarpe ir "Liepaičių", perklausa. Pasirodo, festivalis kažkokiu būdu yra ir konkursas - visi chorai komisijos vertinami balais.
Taigi, čiupau už parankės draugę lietuvaitę Eidaną ir išskubėjom paklausyti lietuvaičių dainuojančių. Atėjom į bažnyčia laiku - tuščia, ramu... Laukiam. Kažkuriuo metu pasigirdo mergaičių choro dainavimas, galvojam - prasidainuoja. Gerai kad po kokių 15 minučių man kilo įtarimas ir nuėjau pasidairyti - pasirodo, perklausa vyksta ne pačioje bažnyčioje, o koplyčioje bažnyčios gale, apačioje, t.y. rūsyje. Ir gerai, kad pirmasis mergaičių choras buvo vengrių, o ne lietuvaičių. Taigi, paklausėm dar poros vengrių atliekamų kūrinių, tada vokiečių berniukų choro, o tada atėjo ir liepaičių valanda.
Keliolika minučių joms buvo leista prasidainuoti,pasibandyti. Nors ir truputį drebėjo, bet šypsojosi visos :) O choro vadovė pasakė - "Bijot? aš irgi bijau, pasakysiu jums ko..." ir pasakė, bet priėjus taip arti prie choro, kad aš negirdėjau. Tai, ką pasakė, mergaites prajuokino. Smalsu iki šiol, ko bijojo choro vadovė :)
Perklausoje "liepaitės" padainavo keturis kūrinius... Pradėjo kūriniu, kurį kažkada kažkur dainavau ir aš... Tokia nostalgija suspaudė širdį...
Po perklausos susitarėme su vadove, kad ji perduos linkėjimų (raštiškų) mano mylimiausiai choro vadovei, kurią pažįstą... Aš juk irgi kažkada 7 metus "Dvarionkės" choro gretose stovėjau...
Išėjusios vėl susidūrėm su mergaitėm pačiam centre - via Roma, ir toks keistumas apėmė... Lecco, via Roma, o girdi kalbant daugiau lietuviškai, negu itališkai :) (Lecco iš viso yra tik 5 lietuviai :) )...
Vakare "liepaitės" koncertavo kažkuriam kitam mieste, berods Arosio, bet aplankyti jų koncerto nepavyko.

Šįvakar - koncertas Lecco katedroje, kuriame tikrai bus 4 iš 5 Lecco lietuvių :)


2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Liepaitės


Na ir maža mūsų europėlė ... Anadien per bendrą Milano lietuvių emailą sužinojau, kad Lecco vyksta Europos vaikų chorų festivalis. Iš šešių dalyvaujančių chorų - du iš Lietuvos :). Legendinės Vilniaus "Liepaitės" ir berniukų choras iš Šiaulių "Dagilėlis". Tai vakar, paaukodami Ispanijos - Vokietijos futbolo rungtynių pirmą kėlinį ėjom pažiūrėti atidarymo eisenos ir ceremonijos.
Truputį juokingai gavosi - ketinau mobiliuoju nufotografuoti "Liepaites" eisenoje, girdžiu kaip mergaitės tarpusavy šūkaliojasi "stok, stok, fotografuoja!" Aš gražia savo gimtąja kalba sakau "Ačiū, viskas gerai, jau nufotografavau, ačiū!" Viena "liepaitė" pradžioj taip natūraliai net nepagalvojusi - "Nėr už ką!", o po pusės sekundės "Kąąąą??? lietuviai????" :)
Smagu buvo. Pasirodo, vienos "liepaitės" tėtis informaciją tarp mūsų paskleidė. Ačiū jam. Kažkaip pakaso širdį nuoširdūs lietuviški veidai ir gimtoji kalba. Šiandien eisiu paklausyti koncerto.
O ceremonija buvo su trupučiu patoso (bet man atrodo kad chorinėj kultūroj kitaip neįmanoma), bet labai graži. Atplaukė valtys iš kito ežero kranto, kiekviename po choristą su vėliava, po to buvo grojamas Europos himnas ir pakeltos vėliavos.
Galiausiai laukė koncertas katedroje, bet mes pasirinkome antrą futbolo rungtynių kėlinį ir neprašovėm - ispanai mūsų palaukė, kad galėtume ir mes pamatyti gražų ir pergalingą jų įvartį :) Dabar susitarėm sirgti - aš už ispanus, Carlo už olandus. Žiūrėsim, kas šventę švęs :)



2010 m. liepos 6 d., antradienis

Makaronai makaronai


Kuo toliau, tuo labiau pušu (nuo žodžio pušti :) ) neturėdama darbo. Greitai būsiu visai nupušus :) Pastaruoju metu buitis (tvarka, lyginimas ir tt) džiaugsmo nesuteikia, tai ilgiau nei paprastai sėdžiu prie kompo, dar neriu servetėles vąšeliu ir stengiuosi negalvoti. Nes jei galvoju, tai neramu pasidaro labai.
Anyway, čia ne apie tai :) Kurį laiką jau mintyse buvo sukurti kitą, tvarkingesnį blogą. Kulinarinį. Nors aš į jokias kulinarines aukštumas nepretenduoju - gaminu pagal kngutes ir svetimus blogus :) Na, dar kartais pagal kitų patarimus (bet taip retai gaunasi :) ). Bet kažkaip seniai galvoj šmirinėjo mintis apie makaronus - lietuviškas "studentiškas maistas" Italijoj pakeltas beveik į kulinarinio meno aukštumas. Va, kai prieš savaitę Selvino paragavau žalių naminių makaronų (su baziliku), su baziliko padažu, mano gomurys staiga patyrė ekstazę. Man iki tokio meno dar toli, bet kečupo ant makaronu nebepilu. Na ir kokią desėtką receptų jau tikrai esu "įvaldžiusi", o gal ir daugiau..
Na tai va, po tokios įžangos, kviečiu visus į mano šiandien pradėtą blogą "Makaronai!" :) Kol kas tik vienas receptas, bet bus daugiau. Jei darbo nesusirasiu. Ir jei visiškai nenupušiu :)
O kol kas kviečiu į svečius: http://evelinos-makaronai.blogspot.com/
Bučkiai.

Bazilikata (Basilicata)

Bazilikata tai ne koks padažas su baziliku. Tai vienas Italijos regionų, ir, sako, gražus.
Aš su Bazilikata netiesiogiai susidūriau tris kartus - pirmąjį, žiūrėdama filmą "Io non ho paura" ("Aš nebijau", filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Niccolo Ammaniti romaną (beje, išverstą ir lietuviškai). Nustebino erdvės ir laukai - aš įpratusi, kad Lombardijoj, kur gyvenu, miestai ir miesteliai prasideda prie kitų miestų ir miestelių ribos, o tokių laukų be jokios sodybėlės kiek akis aprėpia - nelabai čia Italijoj ir buvau mačiusi. Tos erdvės ir laukai ir buvo Bazilikatos, kurioje nufilmuotas tas filmas, peizažas.
Antrasis susidūrimas su Bazilikata - receptų knygoje. Makaronai su įdarytais vyšniniais pomidoriukais - niam, greitu metu būtinai įdėsiu šitą receptą į savo naują (dar nepradėtą :) ) blogą Makaronai! :)
Trečiasis - vakar kine. Žiūrėjom filmą "Basilicata coast to coast". Kultinis! Kas turėsit progą, būtinai pažiūrėkite.
Keturi draugeliai, grojantys kartu, nusprendžia dalyvauti festivalyje kitoje Bazilikatos pusėje (Bazilikata iš abiejų pusių "bučiuojama" jūrų). Siekdami pritraukti medijos ir visuomenės dėmesį, jie nusprendžia atstumą, įveikiamą automobiliu per pusantros valandos, keliauti 10 dienų pėsčiomis. Filmas pilnas Italijos pietų spalvų, skonių ir kvapų ir... MUZIKOS. Gaila, bet geriausių dainų youtube neradau, truputį muzikos galite pasiklausyti ČIA, bet gal nesuprantant žodžių labai gražu nebus :) nors kas žino...
Noriu į Basilicata!!!!

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Slėpkimės nuo karščių. Selvino.


Užklupo mus karščiai. Sekmadieniui žadėtų 40 laipsnių, rodos, nepasiekėm, bet karšta žiauriai. Per teliką - beveik kaip Lietuvoj žiemą, nenutyla perspėjimai. Seniems, ligotiems žmonėms, vaikams... Daug vandens, nebūti saulėje... Pagalbos numerai jei pasijustum blogai... Rimtai primena Lietuvą su minus 30 :).
Namie uždengus langus žaliuzėmis ir įjungus ventiliatorius, kiek vėsiau - kokie gal +27. Vis dėlto paleipę esam. Šeštadienį taip ir neišlindom iš namų - planavom pamatyti ežero šventės fejerverkus Varenna mieste, bet po vakarienės užklupo visai rimta audra, tai likom namie. Po audros, dar lynojant gėrėm balkone kavą ir žaidėm kortom dvi valanas taip pralinksmindami pro šalį einančius kaimynus. Bet namie tikrai nebuvo kuo kvėpuoti...
Vakar gi 9ą ryto jau riedėjom (mums neįtikėtina, mes savaitgaliais miegam iki 11 :) ) - gabenom Carlo šeimos mantą į Selvino, miestelį kalnuose (gal labiau kalvose) savaitei atostogų. Gražu ten, ir vėsiau. Buvom jau prieš savaitę vienai dienai nuvažiavę - apsidairyti, Carlo šeima susirasti kur nakvoti.
Miestelis, kuris atgyja tik vasarą (na ir dar per Kalėdas ir Velykas), tikrų tikriausias kurortas. Su milijonu veiklos vaikams ir paaugliams (Carlo ir jo sesė pasakojo, kaip prieš kažkiek metų jie kas vasarą čia atvažiuodavo visam mėnesiui. Pasakojo kaip organizuodavo lobių medžiokles, teniso turnyrus ir t.t.), žaidimų aikštelėmis, teniso kortais, parduotuvėmis ir tt ir tt... Atmosfera man kažkodėl priminė Druskininkų "Spa Vilnius" sanatoriją kur visi vaikšto atsipūtę su chalatais. Čia apsirengę, chalatus palikę namie, bet atsipalaidavę tiek pat... Laižo ledus, juokiasi ir vaikšto lėtai lėtai. Man patinka. Praeitą savaitgalį apėjome miestelį, ir galiausiai su Carlo pasilikom mini golfo lauke (dar vienas pirmas kartas). Šį sekmadienį nugyvenome dar tingiau - po pietų pora valandų visuotinio miego, po to pasivaikščiojimas ir viskas. Kitą savaitgalį važiuosime atostogautojų parsivežti - tai planuose yra nors vieną passeggiata (t.y. pasivaikščiojimą) po kalnus padaryti, dar Carlo baisiai nori su vaikais ant padangų nusileisti tam skirtoje trasoje nuo kalno, ir dar gal kokia bocce (lietuviškai petanke vadinama) partija kartu su Carlo šeima. Neblogai.


2010 m. liepos 2 d., penktadienis

Milano konservatorija

Vakar pasinaudojau unikalia proga iš vidaus apžiūrėti Milano Giuseppe Verdi konservatoriją (sako, svarbiausia konservatorija Italijoje) - Carlo sesers vyro dukterėčia laikė baigiamąjį operinio dainavimo egzaminą, taigi važiavom tiek palaikyti, tiek paklausyti.
Įspūdžių daug, nors per visą dieną, kol vyko egzaminas (nuo 10. 30 iki 17. 30) buvo išegzaminuoti viso 5 dainininkai. Labai jau viskas lėtai ir ramiai vyksta.
Neturiu nuovokos, kaip tokie egzaminai vyksta Lietuvoje, taigi negaliu palyginti, tai tik papasakosiu :)
Pirmoje dalyje būsimieji dainininkai turėjo atlikti 4 kūrnius, paruoštus iš anksto - 2 vokalizes (paprastai tariant, "pratimus balsui") ir 2 arijas iš operų. Kas du dainininkus - pertrauka :) Viena iš penkių egzaminuotųjų atliko tik savo paruoštus kūrinius, ir nedainavo vokalizių, ir iš viso atliko gal 10 kūrinių - pasirodo, kad konservatorijoje yra daug įvairių kursų, taigi ir diplomų, taigi ir egzaminų. Likę 4 taikėsi į "tradicinį diplomą". Po pirmosios dalies dainininkams buvo duodamas naujas, niekada nematytas kūrinys ir jie uždaromi į "klauzūrą", kur per tris valandas (1 valandą iš jų su pianistu) turėjo paruoštį kūrinį scenai. Atlikus šį kūrinį, sekė užduotis "prima vista" (pirmas žvilgsnis liet. ), kas Lietuvoje vadinama "skaitymu iš lapo". T.y. pamatai natas pirmą kartą, pažiūri gerai ir dainuoji. Šiuo atveju - su žodžiais iš karto. Man pasirodė labai, labai sunki užduotis. Taigi, visa diena operinės muzikos (patiko!), ir daug daug laiko galvojimui.
Tai va ir galvojau. Gal kas žinot kaip man grįžti į "aktyvios, super daug veiklų turinčios, nuolat kažko siekiančios Evelinos" vėžias? Patarimas "susirask darbą" negalioja - nerandu aš jo, nerandu! :)
Mintijau mintį ir pastudijuot kažką, bet ką? Be to, čia viskas kainuoja, o nedirbant, pinigėliais, kaip žinia, nelyja...
Jaučiuosi tarsi gyvenime būčiau sustojusi autobusų stotelėje ir laukčiau atvažiuojančio autobuso, kurio kaip nėra taip nėra. O pro šalį lekia mašinos, traukiniai ir lėktuvai, pilni aktyvių, super daug veiklų turinčių ir nuolat kažko siekiančių žmonių... :) Įleiskit ir mane!!!!