2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Grybų karas


Italų pomėgį švęsti jau ne kartą minėjau. O rugsėjis - spalis tai pats visokių sagrų ir festų metas. Kur bepasuksi, ten rodyklės į kokią miesto kvartalo šventę... Kur benukreips akis, vis koks plakatas apie kokią sagrą... Taip ir užkliuvo mums akis už plakato apie Grybų sagrą. Taigi sekmadienį nepusryčiavę, paruošę skrandžius geriems "sagriškiems" pietums, pasukom Morbegno link. Morbegno - miestelis Valtellinos slėny, kalnuose, labai gražus, kurį kiek seniau jau buvom aplankę (iš tikrųjų tai būtent ten ir radom skelbimą apie sagrą). Sagra visgi buvo visai ne Morbegno, o dar kokių 10km į viršų siauručiu kalnų takeliu - miestelyje, vardu Bema.
Nieko nelaukę, puolėme prie pietų stalo. Sagrose nereikia tikėtis sidabrinių įrankių ir dailių servetėlių. Laimingas būni jau radęs vietą sėdimąją priglaust. Indai ir įrankiai - plastikiniai, žmonių milijonas (Bemoje normaliai gyvena 100 žmonių, šį sekmadienį jų ten buvo 4000...), bet maistelis kaip pas itališką mamą virtuvėj :) Taigi, su dideliu entuziazmu užpildėme skrandžius - Brasato (toks jautienos kepsniukas) su grybų padažu ir polenta (tradicinė kalnietiška kukurūzų košė) ir troškiniu su grybais ir ta pačia polenta, užsigerdami stipriu raudonu valtelinietišku vynu, kurio stiklinė kainavo lygiai tiek kiek stiklinė sulčių :) Baigėm šiuos ūkiškai - karališkus pietus lašeliu kavos ir taurele karčiųjų likeriukų.
O tada leidomės tirti žavaus kalnų miestelio ir jo siūlomų džiaugsmų - keletos namų rūsiai buvo atidaryti, o juose galėjome pamatyti varpelių (tų kur riša karvėms po kaklu) parodą, paragauti visokių vynų, grapų, likerių, sūrių, dešrų... O taipogi jų ir įsigyti. Visko prisiragavus, skrandis verkė, bet dūšia džiaugėsi. Tai vakaropi dar pasukom į kitą Lecco pusę - Calolziocorte (kur aš dirbu), ten prie seno vienuolyno, išilgai Ados upei karaliavo sendaikčių (ir ne tik) turgelis.
Vakarienė buvo simboliška (nes grybai niekaip nenorėjo būti suvirškinti), ir vėl pradėjom darbo savaitę, kurioje visgi nusimato gražių momentų - rytoj klasikinės muzikos koncertas, ketvirtadienį (galbūt) vakarienė vieno miestelio šventėje, o šeštadienį - pirmosios itališkos vestuvės, kurias matysiu. Nors gal nebus labai tradicinės - kai netyčiom aną savaitę buvom sutikę Walterį, Carlo draugą kuris ir tuokiasi, jis pasakė "man toks jausmas, kad mano vestuvės bus panašesnės į woodstocko festivalį". Nu, reikia pridėti, kad tas draugas - žiauriai geras būgnininkas, o jo nuotaka puikiai groja pianinu/ klavišais ir fantastiškai dainuoja Alanis Morisette...

Troškinukas su grybais....


Ir kepsniukas su grybais....Carlo kalbina "grybų parodos" ekspertus, o aš tuo metu...


... domiuosi mirtinai nuodingais grybukais.

Viename iš vyno rūsių...

Miestelio gatvėse...
Šitas parsiduoda, šitą pirksim :) (kai būsim turtingi)


2010 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Pian delle Betulle


Po truputį įsivažiuoju į naują ritmą - miegot 23 val, 7 keltis, staigiai per 30 min susiruošt + papusryčiaut ir į darbą. Dar esu toli nuo normalių dirbančiųjų - nes vidurdienį mano darbai baigiasi, ir aš galiu gaminti valgyti, pasnausti, pažiūrėti "Draugus", susitvarkyti, paskaityti ir dar ką nors nuveikti. Viskas kol kas atrodo kaip žaidimas. Žiūrėsim, kas bus toliau :)

Prieš porą savaičių aplankėm vietą, kurią reklamuoja kaip "Paskutinį rojų", itališkai vieta vadinasi Pian delle Betulle, kas lietuviškai skambėtų kaip Beržų slėnis. Kalbant apie beržus, šis medis man visada sukelia šypseną, nes primena mano fantastišką lietuvių kalbos mokytoją, kuri mums dvyliktokams sodinant tradicinius berželius prie mokyklos, labai išraiškingai deklamavo Širvį - "Aš beržas, lietuviškas beržas...". Lietuviškas... Itališki tokie patys. Kaip ir apdainuotieji rusiški. Bet kažkas graudaus juose yra. Ir kažkas lietuviško...
Pasirinkom Pian delle Bettulle, nes ten lipt viso labo maksimum 30 minučių, mes įkopėm per 15 :), lenkdami rėpliojančias šeimas su trimečiais pypliais...
Visiškiems tinginiams yra ir funikulierius.
Žiemą ta vieta - puikios slidinėjimo trasos, na o vasarą - erdvios žalios pievos deginimuisi, piknikavimui, futbolui ar dar kam tik norit.
Mes papiknikavom (Toskanoj įsigijome termini krepšį, tai dabar galime tikrais piknikais užsiimt), pasideginom, tradiciškai palošėm kortom ir susirinkę visą mantą pasukom link automobilio. Jau netoli automobilių stovėjimo aikštelės netikėtai virš galvų miške išgirdome keistą riksmą. Tokį smagų riksmą, iš serijos "Aš lekiu amerikietiškais kalneliais ir man labai linksma ir gal net truputį baisu". Tai ėjom aiškintis.
Ogi ten - vasarinė rogučių trasa. Baisiai linksma pramoga. Pradžioje tave rogutėse atbulą tokiu važiuojančiu takeliu užkelia viršun, o tada paleidžia bėgiu (jau nebe atbulą :) ). Greitį gali valdyti, trasa vingiuoja žemyn mišku, tarp medžių... Visas malonumas visai netrumpas, kokios 5 minutės visumoj. Tinka tiek mažiukams (trimečiai sėdėjo tėveliams tarp kojų), tiek dideliems kaip mes :) Smagumynas, ir jei nereiktų mokėti 3 eurų už pavažiavimą (5 eur už 2, 6 eur už 3), būtų galima taip važinėtis visą dieną...
Taip smagiai pabaigėm mūsų truputį tingią išvyką į kalnus...
ak, beje, svarbiausiu momentu išsikrovė telefonas, o fotoaparato neturėjome, taigi vasariškų rogučių foto - tik pirmųjų akimirkų, t.y. pakilimo "atbulomis", leidžiantis nufotografuoti nebepavyko...

Suoliukas iš slidžių :)....


Prašom atkreipti dėmesį į tipą tamsiais akiniais :)

2010 m. rugsėjo 7 d., antradienis

Gyvenimo pokyčiai + Valbiandino


Na va, prisinorėjau - šiandien buvo mano antra darbo diena, tiksliau pusdienis (dirbu puse etato). Truputį stresuoja, bet šiaip visai smagu. Sritis labai vyriška - metalo pramonė, grandinių gamyba ir importas, o vat kolektyvas labai moteriškas - praktiškai visa administracija ir pardavimo skyrius - vienos merginos. Aš tik už! Šiandien mano akiratis labai prasiplėtė ir žinau, kam naudojamos cinkuotos grandinės, ir kiek kartu daugiau kainuoja nerūdyjantis plienas. Man pradeda patikti, o mintis paieškoti klientų Baltijos šalyse neduoda ramybės. Bet pirmiau pažinsim produktą, o po to jau kreipsim akis į tėvynę.

Grįžę iš Toskanos laiko veltui neleidom, ir pasibastėm aplinkui - aplankėm Piani Resinelli kasyklas, Morbegno miestelį, Piani delle Bettulle, o šį savaitgalį, turiu pasakyti, pranokom patys save. Jau šeštadienį nerimom (pas mus dar buvo vasara, šiandien jau truputį nebe), tai šokom ant ratų - aš ant rolikų, Carlo ant dviračio. Nuo gegužės mėnesio pirmąkart! Stabdyt vis dar neišmokau :(, bet užtat trasą padvigubinau, pirmąkart užvažiavau į didžiausią kalniuką nesustojus ir neįsikabinus į turėklą ir pirmą kartą nuo jo nuvažiavau nesustojus. Neblogai.
O sekmadienį išsiruošėm į Valbiandino. Mašinytę palikom Introbio miestelyje, ir 20 minučių atsilikdami nuo plano 10.50 startavom.

Vaizdai ne tokie įspūdingi, kaip kabarojantis uolomis į St Martino, bet lipimas tikrai malonus. Didelę dalį kelio ėjome šalia smagiai gurguliuojančio kalnų upelio, mišku... 12.30 pasiekėme pirmąjį tikslą - agriturismo "La Baita". Toks mielas nameliukas, su aplink laisvai lakstančiom vištom ir antim, garde uždaryta banda ožkų ir labai draugiška šeimininkų šeima. Ta proga susipažinome su Ilaria, vidutinio amžiaus moteriškute, kuri užlipo beveik kartu su mumis (bet jos vienintelė kompanija buvo šunytė vardu (bet ne veisle) Laika). Su ja ir papietavome. Kumpiai, vietinės gamybos nerealaus skonio ožkų sūriai, šonkauliukai su tradicine polenta, pyragas su obuoliais ir nuoširdus raudonas vynas. Virškindami palošę kortomis, kokią 14.40 pakilom nuo pietų stalo ir nusprendėm kad mūsų nuotykis dar nebaigtas.
Kilome toliau, iki Valbiandino. Kuo toliau, tuo gražiau buvo - didžiulės akmenų griūtys, pavieniai senučiukai nameliai karts nuo karto, didingos uolos... Bet gražiausia, žinoma, pats Valbiandino - atsiveria netikėtu slėniu, su karvių varpelių dzingsėjimu, lengvu rūku virš pievos ir per visą slėnį link nedidukės baltos bažnytėlės vingiuojančiu taku. Tas takas link bažnytėlės mus apgavo - suviliojo, o paskui išsunkė paskutines jėgas, nes pasirodė, kad ne taip jau ir arti.... Galiausiai prieš penkias bažnytėlė buvo pasiekta, o ten ir "rifugio", o ten ir aperityvas su bulvių traškučiais, prabanga vienok...
Leistis iki Introbio, sako, minimum 2 valandos. Mums užtruko beveik tris, nes pusvalandį užstrigom gervuogyne - puskilogramis gervuogių dabar laukia šaldytuve, kol evelina ras kokį stebuklingą pyrago receptą :)
Taip aštuntą valandą, labai dejuodami, skaudančiom kojytėm, gervuogių apdraskyti, bet labai laimingi pasiekėme mūsų mašiniuką.
Beje, dienos praėjo dvi, kojų skausmas nemažėja :) Štai ką reiškia visos dienos pasivaikščiojimas po kalnus be minimalaus fizinio pasirengimo....