2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Kalnai aplink Lecco. Anello di Giumello.

Kai kas nors atvažiuoja pas mus į svečius, visada visada girdžiu tokį nuoširdų atodūsį "ach, kalnai...". O kai draugams italams papasakojame, kad aukščiausias Lietuvos kalnas siekia kokius 290 mt... netiki :)
Kalnus matome pro visus mūsų buto langus, nors gyvename ir pirmame aukšte. Lecco savivaldybės ribose, kokios penkios minutės automobiliu nuo mūsų namų galima pakilti į Piani D'Erna, kuri yra 1300 mt aukštyje. Pavažiavus pusvalanduką, pasiekiame slidinėjimo trasas, o pavažiavus trejetą valandų galime slidinėti ir vidurvasarį...
Šią vasarą, kaip ir praeitą, į kalnus lipome rečiau negu norėtume - koją pakišdavo tai tingulys, tai lietus, tai kokie kiti užsiėmimai. Vis dėlto porą kartų rimtai pasivaikščiojom (po 8 val, 25/26 km), ir dar kokius penkis kartus nerimtai (valandos lipimo mes rimtais kalnais nevadinam). Visgi mums labai (labai labai) patinka į kalnus lipt. O to džiugaus emocijų sproginėjimo širdy kai apsiauni kalnų batus ir dedi pirmuosius žingsnius tikslo link apsakyti neįmanoma...
Taigi, šiek tiek (itališkų) kalnų specifikos.
TIKSLAS. Kažkada seniai teko laipioti Slovakijoje. Ten tikslas būdavo kalno viršūnė. Italai viršūnių nesiekia, italai eina... pavalgyti. Beveik visada tikslas - rifugio, pažodžiui "priebėga", o realybėj - kalnų užeiga, kurioje galima pavalgyti ir pernakvoti. Rifugio buna įvairūs, ir pasiekiami automobiliu, ir tik kojytėmis... Jie gauna paramą iš valstybės, kitaip neišsilaikytų. Rifugio skaičius ribotas ir baigtinis, naujų praktiškai neatsiranda. Tokioje užeigoje pavalgysite atėję pietų arba vakarienės metu. Paprastai sezono įkarštyje (vasarą) rifugio dirba kasdien, kitais sezonais - savaitgaliais arba dar rečiau, verta susižinoti iš anksto. Užeigoje už sočius sočius pietus ar vakarienę sumokėsite mažiau nei restorane - kokių 15-20 eurų. Maistas naminis, kalnietiškas - kukurūzų košė polenta, šernienos troškiniai, šonkauliukai, grybai ir panašiai... prie jo labai tinka ąsotis paprasto pilstomo raudono vyno :)
TRUKMĖ. Yra visokių trasų, prieš einant i kalnus verta panaršyti po internetą (o jei esate netoli Lecco, paklausti manęs :) ). Yra trumpų ir labai gražių (pavyzdžiui, paskutinė mūsų įveikta trasa numatė dvi valandas ėjimo, mes ją iveikėm per pusantros), ilgos gražios beveik visos :) Galima eiti į kalnus vienai dienai - pasirenkant kokias 3 - 4 val nuo pradžios nutolusi rifugio. Galima savaitgaliui, nakvojant rifugio, galima ir savaitei :), jei tik noro yra.
SUDĖTINGUMAS. Viskas priklauso nuo tingumo lygmens. Yra tokių, kur atvažiuoji su mašina, ir praktiškai lygioj vietoj pasivaikštai. Paprastai aprašyme bus pažymėta ir kokio sudėtingumo jūsų pasirinkta atkarpa. Rinkitės trekingo ar ekskursionizmo mėgėjams skirtas trasas - kitoms gali prireikti įrangos ir pasiruošimo (karabinų, šalmų ir tt)
KĄ PASIIMTI:
  • Gerus batus (storais padais, geriau aukštesnius, kad pėda nesimakauotu bate)
  • Geras specialias kojines (kurios neleidžia batui nutrinti, sugeria prakaitą)
  • Net jei šilta - megztuką ar džemperį, viršuj gali būti vėsiau. 
  • Vandens. Nors pakeliuj rasite daugybę šaltinių, visgi be vandens išeiti būtų negudru. 
  • Galite pasiimti specialias lazdas, kurios padeda tiek kopiant į viršų, tiek leidžiantis. Nebūtinos, bet patogios. 
  • Kremą nuo saulės (ypač nosiai :) )
  • Knygą ir kortas :)
Paskutinė mūsų ekskursija - pasiūlyta draugų, skirta kalnų mylėtojams tinginiams. Iš Lecco nuvažiavome iki Giumello, kuris jau gana aukštai. Čia galima ir sustoti - didžiulė pieva, restoranas/kavinė gaminantis labai skanius jogurtus... Išsiskleidi patiesaliuką, nosį kremu išsitepi ir loši kortom visą dieną. Arba eini pasivaikščioti. Atvažiavome geru pusvalandžiu vėliau, negu mūsų draugai. Taigi nusprendėm juos pasivyti :) Dar taip greit kalnuose ėjus nesu :) Trasa labai lengva, praktiškai be pakilimų,o pirmojoje jos pusėje atsiveriantys ežero vaizdai gniaužiantys kvapą. Draugų nepasivijome. Tiksliau, grįžome į pradinį tašką (dauguma trasų į pradinį tašką negrįžta, bet ši buvo žiedinė) maždaug penkiom minutėm vėliau negu jie (tuo juos labai nustebindami, buvo įsitikinę kad turės mūsų ilgai ir nuobodžiai laukti).
Pietums - šerniena su polenta ir panašios gėrybės, desertui - naminis jogurtas su vaisiais, o tada keletas partijų kortomis saulytėje ant adijaliuko. Rojus, ne sekmadienis!





Pietūs su draugais rifugio...

2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Kokių gerų būna savaitgalių: kursai apie darbo paieškas ir žalias monstras

Savaitgaliai man patinka pirmiausiai dėl to, kad nereikia skaičiuoti grandinių kainų ir klausytis mano kolegių blevyzgų (dabar pavyzdžiui išsivystė ilga ir išsami diskusija apie zodiako ženklus, kurioje paminimi visi sūnėnai, dukterėčios, tetos, dėdės...). O kartais savaitgaliai pavyksta itin gerai. Jaučiu poreikį pasipasakot, kaip gerai pavyko mūsų paskutinis savaitgalis :)

Pradėkim nuo penktadienio rock!!! Grupę iš Lecco "Evil Wings" žinojau turbūt nuo pirmo pažinties su Carlo vakaro - nes grupės lyderis Franco geras Carlo draugas, nes Carlo parašė didžiąją dalį angliškų grupės dainų tekstų, nes kelias dainas įgrojo smuiku, kažkada grojo klavišais, vienu žodžiu, Carlo su šia grupe susijęs neatsiejamais saitais. Devynis metus grupė miegojo. Franco augino du sūnus, pagrodavo kokiam bare... Kol vieną dieną prabudo. Ir valio! Nes grupė tikrai labai stipri. Prabudo, susiėmė ir išleido dar vieną albumą - penktą, nors keturi buvo beveik prieš dešimtmetį. Visi tekstai Carlo, vienoj dainoj Carlo ir smuikeliu pagriežė. Tai į šito albumo pristatymą ir skubėjom penktadienį. Negaliu paklausyt, ar įrašas geras, bet rizikuoju :) Daina iš seno albumo, naujo ant jutubo dar nėra...
EVIL WINGS - Colors of the new world

Šeštadienį kėliausi su aušra ir traukinuku bildėjau į darbo paieškos kursus, kuriuos su nuolaida įsigijau internete... Buvo įdomu, naudinga ir netgi linksma :) Jei kam įdomu, apie kursus galite pasiskaityti (itališkai) ČIA.

O sekmadienio rytą garaže manęs laukė siurprizas... Žalias 2000 metų 50 cm3 monstriukas vardu VESPA! Jau kokių pusantrų metų apie jį svajojau.... :) Ta proga nuvažiavom (be šalmų ir kol kas be teisės monstriuką vairuoti) iki mūsų upelio. Pasirodo, kad ne taip paprasta pirmąkart jį suvaldyti :) Bet kaip smagu :) artimiausi planai - išsiimti specialias teises (sako, kad paprasta, keletas teorinių klausimų ir viskas), nusipirkti šalmus (Modeta sako kad žalius su poloskėm) ir išmokti važiuoti :)
Jėėėė!!!!!
Mūsų upeliukas: pas mus dar vasara ir galima braidyti :)

Monstriukas!!!!


2011 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Kaip perregistruoti lietuviškus numerius turintį automobilį Italijoje

Kai mano viena mieliausiu draugučių mano blogą pavadino leisgyviu, tai beveik įsižeidžiau. Nors tai visiška tiesa, bet juk negalima taip tiesiai į akis. O be to, tiesa žeidžia daug labiau. Pavyzdžiui, jei ji būtų sakiusi "tavo blogas pernelyg atkyvus", juk įsižeidus nebūčiau, ar ne? Seniai pastebėjau, kad pavyzdžiui žmonėse labiausiai erzina tie bruožai, kuriuos turiu pati.
Anyway, užsispyriau kad užteks čia snūduriuoti, ir laikyti šitą leisgyvį padarą. Kol ateis laikas naujam, tvarkingesniam blogui (kai kas feisbuke spėjo ir atspėjo, kad mąstau apie kelionių po Italiją organizavimą...), makaliuojam toliau čia. Apie viską ir apie nieką.

Šiandien vat norėjau pakalbėti apie itališką biurokratiją. kadangi biurokratiją keiksnojam ir Lietuvoje, nelabai aš jos bijojau. Ir dabar nebijau. Ne tik nebijau, šiandien jaučiuosi ją nugalėjusi, nes po daug svarstymų ir dar daugiau bėgiojimų mano fiatukas pakeitė lietuviškus numerius į itališkus.

Kai dar svarstydama ar verta juos keisti mėginau išsiaiškinti, kiek tai gali kainuoti, viskas buvo labai labai miglota. Kažkas girdėjo kad apie tūkstantį eurų. Kažkas kad tik koks šimtas eurų. Tiesa pasirodė kažkur per vidurį...

Bandau įsivaizduoti, kaip procesas atrodytų Lietuvoje. Ko gero tektų nuvažiuoti geram pusvalandžiui į regitrą. Ten vietoj viską sutvarkytų, vietiniam banke susimokėčiau mokesčius, o paslaugūs vyrukai už dešimt litų ir numerius prisuktų. Ar ne? Viskas daaaaug įdomiau Italijoje. Nuo lietuviškų iki itališkų numerių man teko keturis kartus apsilankyti įstaigoje "Motorizzazione civile", pašte (mokesčiai), teisme (dokumento vertimas), PRA (automobilių registras), ACI (automobilizimo klubas). Palengvėjau kokiais 450 eurų.
Etapai:
1. Pirmiausiai, Motorizzazzione civile. Darbo valandos - kartais ryte, kartais po pietų, niekada pietų metu, niekada prieš ir po darbo valandų. Atėjus lauki pusę - pusantros valandos savo eilės. Ponios langeliuose nieko nežino (realiai viską žino tik ponas inžinierius, kurio biure paprastai nebūna). Ponia pernelyg nepersistengia, duoda mums mokėjimo kvitukus (mokėti pašte), blankus ir paaiškinimą skirtą... Ispanijos piliečiams. Na, apie Lietuva ji nieko nežino, bet turėtų būti panašiai :)
2. Antras etapas. Išverčiam tech pasą į italų kalbą. Carlo siunčiamas į teismą, kur turi paliudyti, kad vertimas teisingas ir gauti jų antspaudą. Čia jau laikas pašnekėti apie jų BOLLI, įdomų būdą susirinkti mokesčius už visas paslaugas. Įvairios vertės bolli (fiziškai tai lipdukai, tipo pašto ženklai) pardavinėja Tabacchiere, t.y. mažos parduotuvėlės, užsiimančios cigarečių, loterijos bilietų ir panašių dalykų prekyba, žymimos raide T. Taigi, ant vertimo klijuojam 14,62 EUR vertės bollo.
3. Keliaujam į paštą. Paduodam saują visokių kvitukų, sumokam virš aštuoniasdešimt eurų.
4. Su užpildytais blankais, milijonų kopijų (jokiose Italijos institucijose nerasite kopijavimo aparatų. t.y. kopijavimo aparatus jie turi SAU. o tau neduos. teks eiti ieškotis kur aplink pasidaryti kopiją ir greičiausiai grįžti kitą dieną, nes nespėsi į jų darbo valandas. todėl aš su savim visada dėl visa ko tampausi milijoną kopijų), vertimu su apmokėtu bollo vėl ateinam į motorizazzione civile. Valandžikė laukimo ir mūsų dokumentai priimti. Ponia prie langelio negali pasakyt ar nieko netrūksta, nes tiksliai nežino ko reikia. Sako, paskambins.
5. Nepaskambina, paskambinam mes. Numeriai paruošti, galime pasiimti. Keliaujame pasiimti.
6. Pasiėmus numerius sužinome, kad deja tech paso naujo (libretto di circolazione) reiks ateiti pasiimti po savaites, kol kas išduoda laikiną dokumentą.
7. Po savaitės išduoda techpasą. Klausiu, kaip bus su draudimu (lietuviškas galioja iki spalio vidurio), nieko nežino. Tą dieną mane sustabdo policija, ačiū dievui, jie irgi nieko nežino, tai tik sako "ponia, susitvarkykit dokumentus kuo greičiau" ir paleidžia. Atsiimdama techpasą, tiesa, sužinau dar vieną naujieną. Automobilį reikia įregistruoti PRA (viešajame automobilių registre) per 60 dienų.
8. Tuo tarpu nusprendžiame pasidaryti tech apžiūrą. Sužinau, kad mano padangų dydis neatitinka to, kuris užrašytas itališkame tech pase. Klausiam meistro, ar pavojinga važiuoti, atsako kad ne, viskas OK. tik jei patikrins policija, bus blogai. :)
9. Vis dėl to tech apžiūrą mašiniukas praeina. Laikas draudimui. Italijoje kiekvienam apdraustajam priskiriama klasė, nuo kurios priklauso draudimo kaina. Pati žemiausia (reiškias brangiausias draudimas) - aštuoniolikta. Aukščiausia . pirma, ir dar galima keliauti iki pirmos H (A,B,C,D ir t.t.). Teoriškai turėtum pradėti nuo žemiausios (ir už civilinės atsakomybės draudimą mokėti 3800 eurų :)))) ) ir už kiekvienus metus be avarijų kilti. avarijos numeta žemyn per dvi klases. Carlo draudimo kompanija pasiūlo man gauti Carlo klasę, bet turime atnešti pažymėjimą kad esame šeimos nariai (sugyventiniai irgi skaitosi šeimos nariais :) ). Taigi, keliaujam pas tabakierių pirktis bollo (lipduko), tada į savivaldybę išsiimti dokumento, ant kurio užklijuojamas lipdukas. Tada į draudimą. Gaunu ketvirtą klasę, moku kaip už pirmą. Jei norėčiau išeit į kitą kompaniją, išeičiau su ketvirta ir tektų mokėt ketvirtą. suktas būdas išlaikyti klientus. Susimokam 750 eurų.
10. Kelionė nebaigta, laukia PRA (registras). Išsiimu bilietėli. Kai ateina mano eilė, sužinau, kad ir čia reikės bollo (lipduko) ir milijono kopijų. Ką gi... einu ieškoti tabakieriaus.
11. Grįžtu su viskuo ko reikia. Dar pusvalanduką palaukiu savo eilės. Ehej, jau beveik viskas. Susimokam 309 eurus (už nuosavybės įregistravimą).
12. Dar ne viskas.... dar yra toks daiktas kaip "bollo di circolazione", na dar vienas eilinis mokestis.... Gerai kad langelis praktiškai priešais, gerai kad dar dirba (vidurdienis, praktiškai visi užsidaro, o jie stebuklingai iki 13.30 dirba...), atiduodu 167 eurus ir turiu LEGALIĄ ITALIJOJE REGISTRUOTĄ MAŠINĄ!!!!

Juk paprasta, ar ne?... :)

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Atostogos Ligurijoje

Po tokios ilgos pertraukos net truputėlį nedrąsu vėl pradėti rašyti.
Bet norisi.
O karts nuo karto kokio anonimo paliktas komentaras "Kaip gaila kad taip ilgai nieko nerašai" pamalonina grafomanišką savimeilę ir šiaip dėmesio troškulį numalšina :)
Taigi bandom grįžti.
Nerašiau dėl kokio milijono priežasčių.
Pirmiausiai, pagaliau esu užsiėmusi :) O laisvu laiku norisi skaityti knygas, žiūrėti filmus ar tiesiog šnekėtis, kompiuteris visai nebetraukia.
Antra, mąstau stipriai kaip išsivaduoti iš grandinių (t.y. pakeisti darbą, kas dar nežinojot, dirbu grandinių fabrike vadybininke) - daug galvoju apie kokią mielą savo veiklą. O tokiu atveju norėčiau blogą rašyti kiek tvarkingesnį, ne tokią įspūdžių makalynę kokia yra dabar...
Bet kol sugalvosiu, juk galima toliau makalynę makaliuoti, ar ne? :)

Praleidžiam milijoną įspūdžių iš kalnų, praleidžiam draugų vizitus, praleidžiam puikią kelionę į Lietuvą (neturiu foto :( ) ir sustojam prie paskutinės atostogų savaitės, kurią praleidome Ligurijoje.

Grandinių karalius daug man mokėti nenori, todėl nuolat tenka gudriai ir kūrybingai suktis su atostogomis. Bet taip dar smagiau... Kokių nuostabių vietų randam, kai biudžetas ribotas!
Įsikūrėme netoli  (kokių 20km) nuo žavaus pakrantės miestelo Sestri Levante, vietoje sunkiai randamoje su navigatoriumi (lengviau su šeimininkų paaiškinimu). Sename akmeniniame name - du butai, vienas pirmame aukšte, kitas antrame. Jokių daugiau namų aplink, tik pieva, miškas, upė, ožkos, daržas. Erdvus butas su miegamuoju, svetaine, virtuvės dalimi ir vonios kambariu - per patį itališkų atostogų piką tik 360 eurų savaitei. Taigi, iš šio strateginio taško aplankėme:

CINQUE TERRE  - penki miesteliai tarp kalnų ir jūros, nepaprasto grožio, unikalūs. Iš Sestri Levante keliavome traukiniu pradžioje iki paskutiniosiojo miestelio - Riomaggiore. Apžiūrėjus Riomaggiore privalu garsiuoju "Meilės keliu" nužingsniuoti iki sekančio miestelio - Manarola. Juolab kad žingsniavimo viso kokių 20 minučių, o vaizdai gniaužinatys kvapą. Apžiūrėję Manarolą, išsimaudę nusprendėme grįžti namo.
Visi miesteliai sujungti traukinio linija ir pėsčiųjų trasomis. Įėjimas į pėsčiųjų trasas mokamas (nacionalinis parkas), galima pirktis dienos bilietą ar dviejų dienų bilietą, yra ir kombinuotų su traukiniu.
Kitą rytą vėl traukiniu iš Sestri keliavome į Corniglia, vidurinį iš penkių miestukų, vienintelį aukštai, ne pakrantėje esantį. Man jis pasirodė mieliausias, bet galbūt dėl to, kad mažiau užpultas turistų (nes nėra pliažų). Nuo ten - geros valandos kelionė pėsčiomis į Vernazza. Apžiūrėjus Vernazza - pora valandų iki Monterossa. Labai gražios ir nesunkios trasos, jei ne rugpjūčio vidurdienio karštis... Į Monterosso praktiškai įšliaužėme, o mane ėmė krėsti šaltis (kokių trisdešimt aštuonių laipsnių temperatūroje tai kiek įtartina). Išsimaudėme, apėjome Monterosso (kuris man pasirodė labiausiai turistinis) ir grįžome į mūsų žalią rojų.

SESTRI LEVANTE - pliažų toli neiškojome ir pliažinomės Sestri miestelyje. Jis įsikūręs tarsi iškyšulyje tarp dviejų įlankų - pasakų įlankos ir tylos įlankos.Pasakų įlanka visai nepasakiška, neikit į tą pliažą!!! :) dauguma pliažų mokami, smėlis purvinas, pliažai užgrūsti žmonėmis. O vat tylos įlanka man labai patiko. Į pliažą patenki tiesiai iš senamiesčio. pliažo juosta siaura ir prasideda tiesiai nuo senų namų... žmonių mažiau, pliažas nemokamas, smėlis švaresnis ir labai jauku...

Dar vieną dieną keliavom į LA SPEZIA - miestas nieko gražaus, bet aptikom nerealų savitarnos restoranėlį pačiam uoste su ypatingai skania kątik sužvejota žuvim ir jūros gėrybėm ir normaliomis kainomis... Iš ten keltu persikėlėme į Portovenere. Itin gražus miestelis, jei ne beprotiški mauduolių ir pliažininkų kiekiai... Keistumas, kad pakilus vos viena gatvele aukščiau nebesutinki NEI VIENO turisto, o grožis neišpasakytas... Iš Portovenere vėlgi keltu persikėlėme į Lerici, kitą mielą pajūrio miestelį, o iš ten autobusu į La Spezia.

Viena diena pradingo kosmose ir emocijose, nes.... gavau pasiūlymą tekėti drauge su žavingu žiedu su žydru akvamarinu...

Grįždami namo sustojome dar Camogli miestelyje, kurį labai labai rekomenduoju - mažiau turistų, labai mielas ir autentiškas.

Ne paslaptis, kad mums abiems patinka pavalgyti, šiuo aspektu šitos atostogos buvo tobulos - tiek visokių jūros gėrybių (Jolita pasakytų bjaurybių), ligurietiškos Fokačios su priedais ir be, picos ir tt...

O dabar gyvename paskutinėmis vasaros dienomis ir artėjančio rudens nuojauta (dar karšta, bet lyja ...), svaiguliavimais apie 2013 metų liepą (kada ketinam tuoktis), visokių būrelių paieškomis (įsirašiau į sporto klubą ir dar ketinu pradėti dainuoti!) ir tolimesniais kelionių planais. Artimiausi planai - spalio pradžioje - Tori Amos koncertas Milane, pabaigoje savaitgalis Romoje, gruodzio pradzioje Zucchero koncertas Paduvoje... O žiemą gal pavyks pabėgt nuo sniego ir šalčio. Bet kol kas nieko nesakau, nes nežinau nei ar pinigėlių turėsim, nei ar iš darbo mane išleis. Bet mintis yra :)
Geros jums savaitės ir šiltų rudenėjančių dienų...








Čia matosi namai tiesiog pačiame pliaže, mūsų mylima Baia del Silenzio Sestri


Vazoje miegantis katinas Portovenere senamiesty

Nebrangios kątik sužvejotos jūros gėrybės La Spezia



Via dell' amore - Meilės kelias

Kas ten taip gražiai ant piršto žiba? :)