Ciao Italia: Kalnai aplink Lecco. Anello di Giumello.

Kai kas nors atvažiuoja pas mus į svečius, visada visada girdžiu tokį nuoširdų atodūsį "ach, kalnai...". O kai draugams italams papasakojame, kad aukščiausias Lietuvos kalnas siekia kokius 290 mt... netiki :)
Kalnus matome pro visus mūsų buto langus, nors gyvename ir pirmame aukšte. Lecco savivaldybės ribose, kokios penkios minutės automobiliu nuo mūsų namų galima pakilti į Piani D'Erna, kuri yra 1300 mt aukštyje. Pavažiavus pusvalanduką, pasiekiame slidinėjimo trasas, o pavažiavus trejetą valandų galime slidinėti ir vidurvasarį...
Šią vasarą, kaip ir praeitą, į kalnus lipome rečiau negu norėtume - koją pakišdavo tai tingulys, tai lietus, tai kokie kiti užsiėmimai. Vis dėlto porą kartų rimtai pasivaikščiojom (po 8 val, 25/26 km), ir dar kokius penkis kartus nerimtai (valandos lipimo mes rimtais kalnais nevadinam). Visgi mums labai (labai labai) patinka į kalnus lipt. O to džiugaus emocijų sproginėjimo širdy kai apsiauni kalnų batus ir dedi pirmuosius žingsnius tikslo link apsakyti neįmanoma...
Taigi, šiek tiek (itališkų) kalnų specifikos.
TIKSLAS. Kažkada seniai teko laipioti Slovakijoje. Ten tikslas būdavo kalno viršūnė. Italai viršūnių nesiekia, italai eina... pavalgyti. Beveik visada tikslas - rifugio, pažodžiui "priebėga", o realybėj - kalnų užeiga, kurioje galima pavalgyti ir pernakvoti. Rifugio buna įvairūs, ir pasiekiami automobiliu, ir tik kojytėmis... Jie gauna paramą iš valstybės, kitaip neišsilaikytų. Rifugio skaičius ribotas ir baigtinis, naujų praktiškai neatsiranda. Tokioje užeigoje pavalgysite atėję pietų arba vakarienės metu. Paprastai sezono įkarštyje (vasarą) rifugio dirba kasdien, kitais sezonais - savaitgaliais arba dar rečiau, verta susižinoti iš anksto. Užeigoje už sočius sočius pietus ar vakarienę sumokėsite mažiau nei restorane - kokių 15-20 eurų. Maistas naminis, kalnietiškas - kukurūzų košė polenta, šernienos troškiniai, šonkauliukai, grybai ir panašiai... prie jo labai tinka ąsotis paprasto pilstomo raudono vyno :)
TRUKMĖ. Yra visokių trasų, prieš einant i kalnus verta panaršyti po internetą (o jei esate netoli Lecco, paklausti manęs :) ). Yra trumpų ir labai gražių (pavyzdžiui, paskutinė mūsų įveikta trasa numatė dvi valandas ėjimo, mes ją iveikėm per pusantros), ilgos gražios beveik visos :) Galima eiti į kalnus vienai dienai - pasirenkant kokias 3 - 4 val nuo pradžios nutolusi rifugio. Galima savaitgaliui, nakvojant rifugio, galima ir savaitei :), jei tik noro yra.
SUDĖTINGUMAS. Viskas priklauso nuo tingumo lygmens. Yra tokių, kur atvažiuoji su mašina, ir praktiškai lygioj vietoj pasivaikštai. Paprastai aprašyme bus pažymėta ir kokio sudėtingumo jūsų pasirinkta atkarpa. Rinkitės trekingo ar ekskursionizmo mėgėjams skirtas trasas - kitoms gali prireikti įrangos ir pasiruošimo (karabinų, šalmų ir tt)
KĄ PASIIMTI:

Gerus batus (storais padais, geriau aukštesnius, kad pėda nesimakauotu bate)
Geras specialias kojines (kurios neleidžia batui nutrinti, sugeria prakaitą)
Net jei šilta - megztuką ar džemperį, viršuj gali būti vėsiau.
Vandens. Nors pakeliuj rasite daugybę šaltinių, visgi be vandens išeiti būtų negudru.
Galite pasiimti specialias lazdas, kurios padeda tiek kopiant į viršų, tiek leidžiantis. Nebūtinos, bet patogios.
Kremą nuo saulės (ypač nosiai :) )
Knygą ir kortas :)

Paskutinė mūsų ekskursija - pasiūlyta draugų, skirta kalnų mylėtojams tinginiams. Iš Lecco nuvažiavome iki Giumello, kuris jau gana aukštai. Čia galima ir sustoti - didžiulė pieva, restoranas/kavinė gaminantis labai skanius jogurtus... Išsiskleidi patiesaliuką, nosį kremu išsitepi ir loši kortom visą dieną. Arba eini pasivaikščioti. Atvažiavome geru pusvalandžiu vėliau, negu mūsų draugai. Taigi nusprendėm juos pasivyti :) Dar taip greit kalnuose ėjus nesu :) Trasa labai lengva, praktiškai be pakilimų,o pirmojoje jos pusėje atsiveriantys ežero vaizdai gniaužiantys kvapą. Draugų nepasivijome. Tiksliau, grįžome į pradinį tašką (dauguma trasų į pradinį tašką negrįžta, bet ši buvo žiedinė) maždaug penkiom minutėm vėliau negu jie (tuo juos labai nustebindami, buvo įsitikinę kad turės mūsų ilgai ir nuobodžiai laukti).
Pietums - šerniena su polenta ir panašios gėrybės, desertui - naminis jogurtas su vaisiais, o tada keletas partijų kortomis saulytėje ant adijaliuko. Rojus, ne sekmadienis!