2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

Pulija. Maistas.

Na va ir išaušo antrojo įrašo apie mūsų neparastas atostogas Pulijoje valanda. Kalbant apie Italiją apskritai, neįmanoma nekalbėti apie maistą. Ne paslaptis, kad italai mėgsta pavalgyti. Ir tik dėka sveiko, šviežio, paprasto ir labai reguliaraus maisto neišsipučia kaip amerikiečiai.
Kiekvienas regionas garsus kokiu nors patiekalu ar maisto produktu - tai kumpiu, tai trumais, tai sūriu, vynu ar kokiom daržovėm... Ir kaip neparagaut...
Pulijos virtuvė stebėtinai riebi (stebėtinai, nes karšta ten ir prie jūros). Nors kai geriau pagalvoji, jokios nuostabos - Pulija pilna alyvmedžių, taigi ir puikiausio aliejaus nestinga, taigi ir verda viską jame :) Girdėjau, kad net yra naudoto aliejaus surinkimo paslauga.
Vienas žinomiausių užkandžių Pulijoje vadinasi pittule ir yra mielines tešlos burbuliukai, virti aliejuje. Valgomi karšti. Kartais būna su daržovėmis viduje. Juos praktiškai visuose restoranuose atnešdavo kaip užkandį laukiant užsisakyto maisto.
Puljiečiai kaip ir kiti italai valgo daug makaronų. Ten populiariausi - orecchiette (it. ausytės), apvalūs tokie su duobute. Ir ruošia juos su pomidorais arba su ančiuviais ir brokoliais.
Labai dažnai patiekiamas ir purpu - aštuonkojis, įvairiose variacijose. Daug midijų, krevečių, žuvies... Bet ir mėsos ir bulvių! Arba labai idomi lietuviškai itališka variacija - aštuonkojo troškinys su daug daug bulvių :)
Pulija garsėja ir savo duona. Žinau, kad iš lietuvės lūpų tai skambės beveik kaip Tėvynės išdavystė, bet Pulijoje griauždama tradicinę duoną su daržovėmis pasakiau "tai skaniausia mano ragauta duona".
Saldumynų mėgėjams beveik rojus - žinomiausias vietinis skanėstas vadinasi pasticciotto ir yra, sakykim, keksiukas, pilnas pilnas prikimštas kremo. Man, sakyčiau, net truputį per daug. Ir to keksiuko, ir kremo viduj :)

Dar pulijiečiai geria daug kavos. Kaip tik susitinki, taip "kavos?" :) Kadangi man kava jokio negatyvaus poveikio nedaro, ten jos išgerdavau žymiai daugiau nei paprastai. Pulijiečių išradimas - kava su ledu. Išverda kavą (espresso), įdeda cukraus, tada pila į stiklinę pilną ledo ir prašom.
Mes itin įsimintinų vakarienių turėjome bent keturias (šiaip daugiau, bet keturios jau tokios labai labai). Apie jas gal atskiri įrašai, kad per daug į vieną vietą nesuplakti...

2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Pulija....

Na ką, antra diena po atostogų Pulijoje. Pasisekė mums - kol buvo blogas oras čia, šiaurėje, mes kaitinomės pietų saulutėje. Išvažiuojant subjuro oras pietuose, bet pasitaisė šiaurėje :) Būna, kad sekasi :)
Neaprašysiu atostogų vienu kartu. Niekaip. Penelyg daug įspūdžių... Pulija mažai pažįstama lietuvaičiams, ir, įtariu, apskritai užsieniečiams. Ten, kur buvome mes, girdėjau kalbant praktiškai tik itališkai. Didesniuose ir labiau turistiniuose miestuose - šiek tiek angliškai ir vokiškai. Meniu rusiškai, kaip Riminyje, restoranai neturi :)
Gyvenome mes Santa Maria di Leuca arba trumpiau Leuca (tariasi Leuka) - miestelyje, kuris yra labiausiai į pietryčius nutolęs Italijos taškas, "finnibus terae" lotyniškai - žemės pabaiga. Jei įsivaizduojate Italiją kaip aukštakulnį ilgaaulį batą, tai Leuca yra paskutinis jo kulniuko taškas.

Pasiekti jį nėra taip jau sudėtinga net ir iš Lietuvos - dabar, kai Ryanair skraido iš Kauno į Bergamo... Iš Bergamo su tuo pačiu Ryanair skridome iki Brindisi (linksma mini scena - autobuse, vežančiame į lėktuvą, netyčiom nugirdau dvi merginas kalbant lietuviškai. Bandydama įsiklausyti, apie ką kūmutės tauškia, girdžiu "Žiūrėk, žiūrėk, tas su mėlynais marškinėliais... Koks panašus į tavo draugą... " aišku, su mėlynais marškinėliais buvo Carlo... O jei jos būtų geriau įsižiūrėjusios marškinėlius... Su užrašu "Vilnius, Lithuania"... :)))) ). Po pusantros valandos skrydžio Brindisi mūsų jau laukė išnuomotas beveik naujas mažuliukas fiat 500'ukas. Tada - pusantros valandos iki Leuca. Arba mažiau iki baroko stebuklais garsaus Lecce (nesuklystam - aš gyvenu šiaurėje, Lecco, tariasi Leko. Lecce, tariasi Leče yra šiaurėje :) ). Arba iki nuostabiai gražaus didžiausia Europoje grindų mozaika besididžiuojančio Otranto. Arba iki žvejų miestelio Gallipoli. Arba dar kur nors - kelių daug ir jų visų išvažinėti nespėjom :)

Aš tik vieną kartą esu gyvenusi "turistų miestelyje" Turkijoje (tiksliau, viešbutyje all included), ir tos patirties, manau, man pakaks iki pensijos :) Pulijoje gyvenimas buvo visiška priešingybė - Carlo sesers vyras Mario kilęs iš tų kraštų ir mums leido naudotis jam priklausančiu tradiciniu namuku, kurie tenai vadinami pagliara (tariasi paljara), ir yra artimi labiausiai Puliją garsinančių tradicinių statinių vadinamų trulli broliai. Tiesiai priešais gyvena jo 82 metų mama, gimusi, užaugusi ir visą gyvenimą pragyvenusi tuose kraštuose, sesuo su šeima ir brolis. Na ir dar koks tuzinas giminių giminaičių. Autentikos pakako... Bet apie tai - kituose įrašuose.
Šimtas šiltų linkėjimų ir gero ilgo savaitgalio!

2010 m. birželio 8 d., antradienis

Suknelių statistika

Kas mane pažįsta iš senesnių laikų, prisimins, kad dar kai studijavau pedagoginiame, pamatyti mane su sijonu ar suknele buvo visiška retenybė. Prisimenu, mylimiausia mano apranga buvo aptempti džinsai ir kokiais šešiais dydžiais per didelis vyriškas senas Harley Davidson bliuzonas :)
Kas mane pažįsta iš vėlesnių laikų, nustebs, nes pastaruosius bent penketą metų suknelės ir sijonai sudaro pagrindinę mano garderobo dalį.
Anądien ėmiausi tvarkyti spintos, norėdama joje "pakeisti sezoną". Ir neatislaikiau nesuskaičiavus.
Taigi, statistika tokia.
Evelina savo spintoje turi 47 sukneles (įskaitom ir sarafanus ir kostiumėlius su sijonu). Iš jų - tik 8 skirti šaltajam sezonui, 4 lengvos bet ilgom rankovėm, o likusios 35 - vasarinės. Bent 3 iš jų atidėtos geresniems laikams (jei ir kai pabėgs dar Lietuvoje "prilipę" 5 kg :) ). Sakyčiau, visai neblogai.
Bet iki "Sex & the City 2" herojų tolokai. Pažiūrėjom vakar tą filmą. Gražus. Atpalaiduoja. Su suknelėm vietomis, mano akimis žiūrint, lazda perlenkta... Na, kai herojė namie nešioja batus su kokių 11 cm aukščio "špilka"... Arba kai persirengia per dieną kokius tris - keturis kartus, ir vis absurdiškesniais drabužiais... Vat ką paimčiau tikrai, tai Kerės spintą. Nereikėtų "kaitalioti sezonų" maniškėje....

2010 m. birželio 7 d., pirmadienis

St Martino šturmas

Yra visai netoli mūsų namų toks uolėtas kalnas, kuris vadinasi St. Martino. Į jį ir išsiruošėm mes naujųjų kalnų batų išbandyti. Tik kažkaip mums gavosi įveikti jį tik iš trečio karto... :)
Pirmą kartą nuėjom ne tuo keliu, ko pasekoje valandą laiko žingsniavom lygiu taku be jokios užuominos apie uolas ir kalnus... Po valandos kažkur nusukom, radom gražias uolas, truputį gražių vaizdų... Tai tiek to pirmo ne itin sėkmingo karto. Vis dėlto gal ir gerai... Pavadinkim tai repeticija. :)
Po trejeto dienų išsiruošėm antrajai ekspedicijai į St. Martino. Išsiaiškinom, kur neteisingai nusukom, bet planas buvo minimalus - pasiekti gražią pievą pakeliuj į viršūnę. Mat buvo jau vėlyva popietė, ir šiaip tinginys ėmė viršų. Pievą radom. Tada apėmė azartas kilti toliau, užkilom toliau... Kažkuriuo momentu prieš mus atsivėrė trys keliai. Į kairę - via ferrata (t.y. kelias su grandinėmis, kurios padeda kabarotis per uolas), tiesiai - kelias žemyn, į dešinę - kita via ferrata, iš pažiūros truputį lengvesnė. Na, tai ėmėm tą lengvesniąją. Užkopėm ant vieno iš "gūbriukų", bet ne ant pačios viršūnės. Ten sutikome žmogelį, kuris ryškiai gaudėsi geriau už mus (sakė, gyvena šalia kalno, papėdėje), tai jis pasakė, kad iki rifugio (t.y. "priebėgos", kur gali pavalgyt, atsigert, pailsėt) - 30 - 60 minučių (priklausomai nuo tempo), ir reikia nuo sankryžos eit į kitą pusę (bet per via ferrata). Visaip svarstėm ką dabar daryti, bet atsižvelgę ant mano rankų nuo grandinių likusias pūsles, nsuprendėme eiti namo, nusipirkti pirštines, ir grįžti kitą dieną.
Taigi, po dar trejeto dienų, t.y. šį šeštadienį, išsiruošėm jau pasiruošę - žinodami kelią, o aš ir su pirštinėm.
Žodis "įspūdingas" tai trasai yra tikrai per silpnas. Vaizdai buvo nerealūs, fiziškai irgi nebuvo lengva - kai pamačiau paskutinį "via ferrata" grandinių etapą, tai širdį truputį suspaudė :) bet kelio atgal nebuvo, tai čiupau grandines ir kabarojausi kaip didelė :) Anadien sutikto spartuolio minėtos 30 - 60 minučių mums tapo 80 minučių, taigi į rifugio atkeliavom jau po 14 val. Iš nuostabos aš pritilau - visas rifugio šurmuliavo - pietauti ką tik buvo baigusi didžiulė mano mamos amžiaus žmonių grupė. Apsiginklavę kalnų batais, lazdomis, ir tokie besišypsantis ir laimingi... Truputį susigėdau, kad man atrodė tokia sunki ta trasa (bet vėliau pasirodė, kad yra kitas kelias, kur nereikia uolomis kabarotis). Karšto patiekalo gaut nebespėjom, bet rifugio šeimininkas mums dosniai nešė ant stalo duoną, visokius sūrius, dešras, kumpius, ančiuvius, t.y. viską ką rado :) Šalia pastatė diiiidelį butelį vyno, kurio galėjom piltis kiek norėjom. Po to privaišino pyragais ir sausainias. Po to kava. Po to saldžiu vynu. Ir galiausiai - limoncello likeriuku. Aš mintyse skaičiavau, kad gali mūsų 50 aukštyn užsineštų eurų ir nepakakti.... Pavalgius Carlo pasiūlė sumokėti, o šeimininkas sako "Tai ne, ne, jei nori ką nors paaukoti alpiečių draugijai, gerai, bet šiaip tai čia buvo grupei paruošta, liko maisto, jokių problemų" :))) Šiaip ne taip įsiūlėm jam 15 eurų :) Tokie tie kalnų žmonės....
Po to pasivartę keletą valandų ant pievelės, pažaidę kortomis, drebančiais raumenukais nusileidom lengvesne trasa.
Įspūdžių ilgam. Noriu dar :)











2010 m. birželio 1 d., antradienis

Savaitgalis. Kalnas, Modigliani, Varese.

Kažkaip nenorėjau plakti pomidorų, braškių ir laisvalaikio kartu, tai va - naujas postas, antras per vieną dieną - kartais aš pati save nustebinu :)
Tiesiog savaitgalis vertas pažymėjimo. Orai buvo keisti - abi dienas iki pietų grėsmingai apsiniaukę ir kvepėjo lietum... O popiet saulėta ir vasariška...
Jau seniai buvom suplanavę šeštadienį keliauti į Varese miestą, tiksliau, Gallarate netoli Varese, kur yra šaunus šiuolaikinio meno muziejus ir kur iki birželio pabaigos eksponuoja Modigliani. Deja, nežinojome, kad tą šeštadienį Varese mieste planų turėjo ir G6, tai yra didžiausių pasaulio šalių vadovai :) Atsitiktinai penktadienio vakarą sužinoję ir paskaitę apie saugumo priemones (snaiperius ant stogų, visą centrą uždarytą ir tt), nusprendėme kad mums gera ir namie :) Taigi šeštadienį likom namuose, o popiet išsiruošėm išbandyti mūsų kalnų batų... Tik va kad Carlo taip ir neišbandė, nes besiruošiant išaiškėjo, kad jo batai abu dešini, ir vienas 44, kitas 45 dydžio :)))
Pasikarstėm tris valandas. Kažkaip netyčia nuėjom ne tuo keliu, ir pradžioj neradom nieko, po to nuėjom kitu keliu (vis dar ne tuo), bet ten jau buvo gražu :)
Užsikarstėm iki vietos, nuo kurios jau karstosi su virvėm ir įranga. O nuo ten toks grožis atsivėrė... Sakiau, jei nereiktu pusantros valandos į viršų lipt, tai ateičiau čia knygos paskaityt :)
Batai geri, kopiant į viršų tai palaima - kabinasi patys į žemę :) Kaip kokio džipo padangos...





















Na, o sekmadienį, dar truputį skaudančiomis kojomis išsiruošėm apžiūrėti Modiglianio. Modiglianis kaip Modiglianis - truputį daugiau tikėjomės paveikslų rimtų - daugiausiai buvo pieštuku piešti eskizai, bet keletas ir itin gražių darbų, pvz šitas.












O po to - Varese. Fantastiškas restoranas už įkandamą kainą (kas važiuosit į tą pusę -klauskit, pasakysiu adresą :) ). Na, patinka man tokie restoranai - pradžioje atneša užkandį (nemokamai), o po valgio ant stalo (vėlgi nemokamai) pastato butelį grappos su dviem taurelėm. Jauti svetingumą... Nors, ko gero, jei Lietuvoj ant stalo butelį degtinės pastatytų... Kaip baigtųsi, jūsų nuomone? :)
Na ir maistukas buvo plius minus iš dievų virtuvės - tagliatelle makaronai su mėlynėm ir baravykais (ačiū dievui užteko proto pasiimti po pusę porcijos) ir jautienos pjausnys su brie sūriu ir šparagais.















Po to - kelių valandų pasibastymas po miestą ir labai labai gražų parką... Su pamaiviška fotosesija :) O aguonos, beje, ne iš parko. Tiesiog taip, mieste, prie judrios sankryžos pasodintos... Savaitgalį užskaitom :)


Vaisiai ir daržovės

Vakar nesusipratom truputėlį - ryte dar prieš pusryčius nulėkiau pafotkint į balkoną ir pasidėjau kamerą su laidu prie kompo, kad perkelt fotkes ir parašyt blogą. Išlydėjau vyriškį po pusryčių į darbą, ateinu rašyt to blogo - nei kameros nei laido :) Vyriškis į darbą išsinešė. Jis galvojo mat, kad aš jau per pusryčius nuotraukas persikėliau :)
Bet, sako, geriau vėliau negu niekad :)
Taigi norėjau pasidžiaugti - kad jau suvalgėm dvi raudonas ir žiauriai saldžias braškes iš mūsų balkono. Suprantu, kiekiai kaip kokios nouvelle cuisine - viena braškytė per dieną, bet kokia kokybė!... :) Šita fotkinta vakar prieš pusryčius, deja, garbingai žuvo mūsų burnose tos pačios dienos pietų metu....













O pomidorai jau įgauna pomidorų pavidalą ir aš tikrai pradedu tikėt, kad juos kažkada valgysim :)


















Kalbant apie pomidorus... Čia Italijoj labai populiarios vaisių ir daržovių parduotuvės, dažnai savitarnos, kur viskas kainuoja venodai (paprastai 1- 1,10 eur už kg). Mes vieną tokią labai pamėgę - savitarna, taigi gali išsirinkti pats, pasirinkimas didelis, ir kaina (1,10 eur/kg) nesikandžoja. Anądien berinkdama vaisius ir daržoves pastebėjau tokį pomidorą, kad negalėjau nennupirkt jo :) Šypt! :)











Tiesa, pas mane pražydo rausvoji kalija, kurią sodinau prieš keletą mėnesių... Žinau, kad skamba neįtikėtinai, bet aš, sulaukusi trisdešimt vienerių, iki šiemet nebuvau nieko išauginusi iš sėklos ar svogūnėlio (tie svogūnai stiklinėse su vandeniu ant palangių mokyklos laikais nesiskaito :) ). Tai man toks stebuklas! Ir vienas 2010 metų tikslų pasiektas :)