Pulija. Maistas.

Na va ir išaušo antrojo įrašo apie mūsų neparastas atostogas Pulijoje valanda. Kalbant apie Italiją apskritai, neįmanoma nekalbėti apie maistą. Ne paslaptis, kad italai mėgsta pavalgyti. Ir tik dėka sveiko, šviežio, paprasto ir labai reguliaraus maisto neišsipučia kaip amerikiečiai.
Kiekvienas regionas garsus kokiu nors patiekalu ar maisto produktu - tai kumpiu, tai trumais, tai sūriu, vynu ar kokiom daržovėm... Ir kaip neparagaut...
Pulijos virtuvė stebėtinai riebi (stebėtinai, nes karšta ten ir prie jūros). Nors kai geriau pagalvoji, jokios nuostabos - Pulija pilna alyvmedžių, taigi ir puikiausio aliejaus nestinga, taigi ir verda viską jame :) Girdėjau, kad net yra naudoto aliejaus surinkimo paslauga.
Vienas žinomiausių užkandžių Pulijoje vadinasi pittule ir yra mielines tešlos burbuliukai, virti aliejuje. Valgomi karšti. Kartais būna su daržovėmis viduje. Juos praktiškai visuose restoranuose atnešdavo kaip užkandį laukiant užsisakyto maisto.
Puljiečiai kaip ir kiti italai valgo daug makaronų. Ten populiariausi - orecchiette (it. ausytės), apvalūs tokie su duobute. Ir ruošia juos su pomidorais arba su ančiuviais ir brokoliais.
Labai dažnai patiekiamas ir purpu - aštuonkojis, įvairiose variacijose. Daug midijų, krevečių, žuvies... Bet ir mėsos ir bulvių! Arba labai idomi lietuviškai itališka variacija - aštuonkojo troškinys su daug daug bulvių :)
Pulija garsėja ir savo duona. Žinau, kad iš lietuvės lūpų tai skambės beveik kaip Tėvynės išdavystė, bet Pulijoje griauždama tradicinę duoną su daržovėmis pasakiau "tai skaniausia mano ragauta duona".
Saldumynų mėgėjams beveik rojus - žinomiausias vietinis skanėstas vadinasi pasticciotto ir yra, sakykim, keksiukas, pilnas pilnas prikimštas kremo. Man, sakyčiau, net truputį per daug. Ir to keksiuko, ir kremo viduj :)

Dar pulijiečiai geria daug kavos. Kaip tik susitinki, taip "kavos?" :) Kadangi man kava jokio negatyvaus poveikio nedaro, ten jos išgerdavau žymiai daugiau nei paprastai. Pulijiečių išradimas - kava su ledu. Išverda kavą (espresso), įdeda cukraus, tada pila į stiklinę pilną ledo ir prašom.
Mes itin įsimintinų vakarienių turėjome bent keturias (šiaip daugiau, bet keturios jau tokios labai labai). Apie jas gal atskiri įrašai, kad per daug į vieną vietą nesuplakti...