2011 m. sausio 9 d., sekmadienis

Mini atostogos - BOLONIJA

Apie Bolonija buvau girdėjus daug ir labai gero. Knietėjo pačiai pamatyti. Ir ką gi - paskutinę dieną bevaikštinėjant, pareiškiau Carlo "jei netyčiom tave darbe norėtų perkelt į Boloniją, labai nesipriešink, gerai?" :) Miestas, kuriame tikrai galėčiau gyventi, kažkuo primenantis Vilnių. Lecco man truputėlį per mažas, Milanas per didelis, o Bolonija būtų pats tas :)
Pirmiausiai, susitarkim. Man po Ravenos įspūdžio bažnyčios nebedaro. Apžiūrėjom visas garsias. Gražios. Jaukios arba ne. Grandiozinės ar nedidukės simpatiškos. Bet ne jose Bolonijos grožis.
Bolonijos grožis yra jos jaunystėje ir gyvybingume (Bolonijoje įsikūręs seniausias universitetas, miestas pilnas studentų, menininkų, mokslininkų ir keistų personažų...). Bolonijos grožis yra jos gatvelėse su maisto parduotuvėlėm ir drabužių butikais. Restoranai, kurių tiek daug gerų, kad niekas jų visų nežino, ir, sako, jei užeisi į bet kurį restoraną, kuriame daug žmonių, neprašausi. O maistas maistelis... Atnaujinkime žinias. Spaghetti Bolognese, patiekalas kurį tikrai gerai pažįsta ir lietuviai, kilęs, žinoma, iš Bolonijos (nors čia, sako, dažniau naudojami tagliatelle makaronai, o padažas vadinamas ragù). Lazanija taipogi tipinis Bolonijos patiekalas, kaip ir klasikiniai itališki "koldūnai" tortellini, Bolonijos dešra (tokia panaši į mūsų daktarišką tik skanesnė :) ). O kaip jie gamina mėsą... (Turiu baigti rašyti apie maistą, nes ėmė tįsti seilės, kaip ne kaip, vakarienės metas pas mus :) )
Bolonija garsi savo portikais (nesu tikra, ar lietuviškai taip sakosi) - t.y. galerijom po stogu. Tokiomis dengtomis galerijomis Bolonijoje gali eiti 40km (!), todėl jiems nebaisus lietus ir nereikalingi skėčiai (bet dėmėsio: sako, kad kai lyja ar sninga, žiauriai slidu, nes grindys beveik visur marmurinės).
Atskiro pasakojimo verta mūsų nakvynė Bolonijoje. Internete buvome susiradę erdvų butą penki km nuo Bolonijos, į jo kainą (80 eur už naktį) buvo įskaičiuotas ir vienas vakaras SPA centre. Taigi, buvome nusiteikę kasdien važinėti į Boloniją automobiliu, o kažkurį vakarą pamirkti džiakuzėse. Kai atvažiavome į vietą, susiraukiau. Aplinka ne kokia, o namas - apsilupinėjęs ir bjaurus. Carlo paskambino šeimininkei, ir sužinojo, kad ponia negavusi mūsų išankstinio banko pavedimo ir jokio emailo, išnuomojo butą kitiems... Truputį pykau (nes ji turėjo Carlo telefoną, ir galėjo paskambinti), truputį apsidžiaugiau (nes man nepatiko vieta ir namas...). Taip nusprendėme ieškoti nuotykių Bolonijos centre (ir jų tikrai radome). Pirmiausiai - į centrą įvažiuoti negalima. Ir nuo labai toli. Po to pasirodė, kad jei jame gyveni (net ir viešbutyje), galima. Anyway, prisiparkavom artimiausiam garaže (2,5 eur už valandą...) ir patraukėm nuotykių ieškoti. Informacijoje išsiaiškinome, kad gerą trijų žvaigždučių viešbučio kambarį (arti centro) galime gauti už 80 eurų. Neblogai. Bet mus vis traukė "bed and breakfast", norėjosi asmeniškumo, autentikos... Tai mes taip truputį aklai ėmėme skambinėti. Pirmojo b&b šeimininkė griežtai atsisakė pasakyti kainas telefonu, ir pakvietė užsukti apžiūrėti. Patikino, kad kainos neaukštos. Kaip dviejų žvaigždučių viešbučio, paaiškino, bet kokybė - keturių žvaigždučių... Jau suradę namą ėmėme įtarti, kad neįkasim mes kainos. Pats pats centras. Istorinis pastatas. Dvidešimto amžiaus pradžios liftas. Duris atidaro smulkti nenusakomo amžiaus moterytė į visas puses styrančiais raudonai dažytais plaukais, apsirengusi nenupasakojamo kūrybingumo drabužiais. Na ir prasideda spektaklis. Aprodoma terasa. Su komentarais - kuris stogas primena paryžių, kuris madridą. Knygos. Virtuvė. Kambariai. Langai kurie nepraleidžia garso. Vitražiniai stiklai, skiriantys vonią nuo miegamojo. Viskas labai gražu, išskyrus hiper aktyvią, hiper įkyrią ir hiper ekscentrišką šeimininkę. Galiausiai po šimtojo raginimo pasidėti daiktus (tipo, kepurę, šaliką ir žemėlapį, kuriuos nešiojomės rankose), išgerti karšto vyno ir t.t., iškilmingai pranešamos kainos. 140 eurų. Už tai - ir parkingas nemokamas jos kieme. Sakome, ne, ačiū, per daug. Moterytė supyksta. Neva, mes nevertinam jos paslaugų. Nesuprantam, kad išleisim visus pinigus baruose, o pas ją galim gerti vyno kiek norim. Be to, ji pasakys mums tiksliai kur eiti ir ką pamatyti, o jei labai norėsim, suorganizuos vizitą į Ispanijos ambasadą (???????). Na gerai, 120 eurų, bet jūs nevertinat to ką aš jums siūlau. Ne sakom, ačiū, viso gero. Aš dar nusileisiu sako, nors tai tikrai skandalas. Mes susižvalgom su Carlo ir suprantam abu, kad NENORIM čia būti su ta neramia moterim, net ir už priimtiną kainą. Šiaip ne taip išeinam. Lifte abu prapliumpam juoku. bus ką prisimint...
Septinta vakaro, nakvynės dar neturim. Turim iš bėdos nužiūrėję viešbutį. Pabandom dar paskambinėti. Poroje vietų mums mandagiai atsako, kad neturi kambarių šiai nakčiai... Galiausiai paskutinis skambutis, jei ne, sakom, einam į viešbutį. Maloni moteris atsako, kad turi kambarį, bet su dviem atskirom lovoj. Ne, ačiū, mes taip nepratę. Tada ji minutę pagalvoja ir sako - dar yra dviejų kambarių butas, jei jums tinka. Duočiau už b&b kainą, 90 eurų nakčiai. Skamba neįtikėtinai. Jamam šitą reikalą.
Butas - penkios minutės pėsčiom nuo centro. Sename superprižiūrėtame pastate, kurio pirmas aukštas puoštas freskomis ir senovinėmis nuotraukomis. Butas nedidukas, bet super jaukus ir neturistinis (kaip vėliau supratome, butas priklauso b&b šeimininkės draugui, kuris dabar gyvena pas ją). Pilnas knygų, meno albumų, geros muzikos... Su virtuvėle, dušu... Įrengtas nerealiai skoningai, matosi, kad šeimininkas - tikrų tikriausias seno sukirpimo dendis (ko verti vien jau jo stikliniai ir TIK stikliniai buteliukai vonioj)...
Va taip mums pasisekė.
Viskas, prisiminus visus tuos nerealius restoranus, seilės burnoj ėmė kauptis, laikas vakarienės... Jei kam reikės nuorodų į b&b su nuostabia šeimininke (kalbu apie antrąją :) ), arba gerus brangius ir pigius restoranus, klauskit, mielai pasidalinsiu!


40 km galerijų Bolonijoje tikrai palieka įspūdį...

Galerijos...

Dar galerijų...

Ir dar galerijų.....

Kažkaip radom ir gabaliuką Venecijos :)
Bobutė auksiniais bateliais ir su CHANEL maišiuku :)

Tipinė gatvelė, pilna maisto parduotuvėlių....

Torteliniai...
Mūsų butuko laiptinės vidus...

Freska laiptinėje...

Butuko miegamojo detalės...      





Stikliniai šeimininko buteliukai vonioje...
Džiuginantis išpardavimų grobis - naujas puchovikas :)

Mini atostogos - Ravenna

Paskutinis atokvėpis prieš didelius darbus. Prieš pilną darbo dieną, rimtą darbo sutartį ir kitus nemielus saugusiųjų pasaulio atributus. Niekaip nesugalvoju, kaip priversti pasaulį man duoti įdomaus (ir gerai mokamo) darbo. Gal kas turit idėjų?
O kol sugalvosiu, teks pabūt viena iš tų, kurie nemėgsta šefo, nemėgsta darbo, bet mėgsta pinigučius sąskaitoj, todėl aria.
Italai daugeliu aspektų įdomūs žmonės. Jau esu minėjusi, kad rugpjūčio antroje pusėje porai savaičių atostogoms užsidaro net kai kurie spaudos kioskai :) Ir mano grandinių fabrikėlis, kuriame dirbu vadybininke, užsidaro. Visą rupjūtį ir beveik tris savaites aplink Kalėdas. Tokioms priverstinėms atostogoms. Iš vienos pusės - puiku. Iš kitos - kainos rugpjūtį ir aplink Kalėdas patrigubėja, ir jokios doros kelionės už padorią pinigų sumą nenusipirksi. Mes norėjom į Egiptą, pasišildyti, tai be šansų. Galiausiai ilgai sukę galvas, barškinę kompiuterių klavišais, nieko doro taip ir neradę, nusprendėm po Naujųjų sukti link Bolonijos, kurią jau seniai norėjau pamatyti - Bolonijoje gimė Carlo mama, Carlo tėtis ten daugybę metų studijavo, gražiausius jaunystės metus ten universitete praleido ir Carlo sesers vyras.
Prieš Boloniją nusprendėme vieną dieną pabūti Ravenna mieste, kurio, atvirai pasakysiu, girdėjusi nebuvau. Ir entuziazmu netryškau, nes iš anksto žinojau - Ravenna garsi bažnyčiomis, o aš nesu itin karšta religinės architektūros ir meno gerbėja... KLYDAU. Kai visa susiraukusi užėjau į pirmąją (susiraukusi buvau, nes man mokėti beveik 18 eurų žmogui už kombinuotus muziejų/ bažnyčių bilietus atrodė apiplėšimas), sustojau ir išsižiojau. Carlo dar ilgai šaipėsi iš manęs, ir iš to kaip aš galvą užvertusi kaip išprotėjusi klaidžiojau žiopsodama į nepaprasto grožio mozaikas...
Foto neišėjo. Bet ineternete galima rasti visko... Čia tik keletas, jų ten tiek daug, ir visos tokios nerealiai gražios....



Ravenoje praleidome du pusdienius, nakvojome labai jaukiame b&b pačiame centre, valgėme labai skaniai, po vakarienės gurkšnojome labai linksmai, o be to "atidarėme" išpardavimų sezoną...
Beje, apie išpardavimus. Italai į tai žiūri rimtai. Išpardavimai prasideda nustatytą datą, šiemet pvz pietų Italijoje tai buvo sausio 3, centro ir šiaurės - sausio 6, o kai kur dar vėliau - sausio 8. Prieš išpardavimus parduotuvės gali daryti nuolaidas, bet negali to vadinti "išpardavimu". Sausio 6 buvome jau Bolonijoje, patikėkit, pirma išpardavimų diena yra totalus CHAOSAS. Ir nenuostabu, nes pvz "H & M" parduotuvėje nuolaidos siekia 80 procentų, ir praktiškai niekas nekainuoja daugiau 20 eurų.... Mes atostogų dvasioje išpardavimams nesipriešinom, ir taip "priglaudėm" porą dailių odinių aulinių, paltą, vilnonį megztinį, ištisą apatinio trikotažo kolekciją ir dar visokių smulkmenų, dovanėlių ir t.t... Taip taip, vartojam vartojam :)

2011 m. sausio 2 d., sekmadienis

Nauji metai...

Sausio 31-osios vakare "ant feisbuko" perskaičiusi frazę "dar yra laiko pamąstyti apie tai, ką gero nuveikėm... ir t.t." susimąsčiau. O dar labiau susimąsčiau sausio pirmosios rytą. Pagalvojau -  va dabar tai tikrai yra laiko mąstyti :) Ką tas laiko žymeklis mums duoda? Padeda nepasiklysti savo gyvenimuose? Turėti atskaitos taškus?
Kuo toliau, tuo sunkiau man švenčiasi nauji metai. Darausi tingi ir namisėda... Ant aukštakulnių pavargsta kojos, nuo makiažo kenčia oda, ir vis labiau traukia šiltas vilnonis megztinis ir sofkė...
Šiemet Naujus pirmąkart šventėm namie. Paskaičiavom - su Carlo jau ketvirti naujieji metai. Pirmi Frankfurto dangoraižyje įsikūrusiame viešbutyje. Antri su beprotišku persivalgymu mažame Bergamo restoranėlyje. Treti - nuostabiuose apartamentuose Toskanoje. Šiemet namie... Pagaminau gardaus Beatiško Chilli con carne, atidarėm butelį gero vyo. Vakarienei pasipuošėm. Aš kaip pridera, Carlo Armani kostiumu ir šerno formos tapkėm :))) O po to kažkaip aukštakulnius pakeitė minkštos vilnonės tapkės, o šilkinę suknutę - vilnonis hiper megztinis, Carlo Armani švarką - šilta liemenė... Iškilmingą vakarienę - eilinė "Draugų" serija sukritus ant sofkutės :) 12 valanda, šampė, bučkiai, kaip pridera. Truputis beprotiškų parėkavimų ir dar beprotiškesnių šokių. Partija kortomis. Ir biškį po pirmos - miegot :)
O sausio pirmą ėjom į svečius pas Carlo sesę, ir nešėmės vat tokį vat mūsų šedevrą :) Skonis - pasakiškas (cheese cake alla Laura :) ), o cukraus pudros menas - Carlo :) Traukinukas, nes mūsų sūnėnas lengvai dėl jų pakvaišęs.

Dar truputį apie planus ir pasiryžimus. Praeitų metų pradžioje turėjau baisiai daug pasiryžimo. Ir tiek pat daug tingulio metų bėgyje. Baisiai gėda, bet iš 11 planų teįgyvendinau kokius nepilnus tris. T.y., susiradau darbą, perskaičiau 8 knygas (plane buvo 10) ir iš sėklos šį bei tą išauginau (daugiau negu šį bei tą :). Neišmokau rolikais stabdyti, neišmokau dekupažo, nebuvau kulinarijos kursuose, nenumečiau 5 kg, nerekonstravom svečių vonios ir nesutvarkėm iki galo koridoriaus (nu, beveik... trūksta veidrodžio), nesukūriau trjų dainų, nenusipirkom ir neišmokau važiuoti motoroleriu ir nelankiau fotografijos kursų. Oj kiek ne! Būtų baisu, bet juk kiek visko nesuplanuoto nuveikiau! Taigi, perrašom viską kitiems metams, pridedame naują - "susirasti ĮDOMŲ darbą" ir žiūrim, ką atneš 2011-ieji..
Gerų metų!