2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Gyvenimo pagreitis

Pas mus grįžo saulė, o su ja ir gera nuotaika :) Tiesiog nuostabu, kaip labai tiek aš, tiek Carlo (aš labiau) esam "meteropatiški" - aš apsniaukusią dieną jaučiu dar prieš atitraukdama užuolaidas (tiksliau, pakeldama tapareles, tokias plastikines išorines žaliuzes) iš subjurusios nuotaikos.
O šiandien - saulė beveik akino, ryte sniegas ant kalnų viršūnių spindėjo nuostabiai, o saulėlydis... toks raudonas raudonas :)
Gyvenimas įgyja pagreitį - šią savaitę jau dvi dienas dirbau pilną darbo dieną, o kitą savaitę - komandiruotė į Amsterdamą + kulinarijos kursai Milane.
Apie kulinarijos kursus svajojau jau senokai, tik kad kainos stipriai kandžiojasi (girdėjau, ir Lietuvoje?). Čia, priklausomai nuo kurso, 2-3 valandų pamoka kainuoja 60-80 eur, apie ilgesnius kursus net nekalbu.... Daug daug ieškojusi, radau vienus už 19 eur, tai nuo tų ir pradėsiu, juolab kad penktadienis - tinkama diena (šeštadienį nereikia į darbą keltis, prašom nepamiršt kad Milanas man ne už kampo :) ), kitą savaitę kaip tik įdomi tema (Curry nuo Indijos iki Kinijos), tai reiks išbandyti.
Apie Amsterdamą nesvajoju - pradedant skrydžiu 7val ryto (o Malpensa mums pusantros valandos kelio nuo namų), tęsiant kelione su ekscentrišku šefu, kurio nelabai mėgstu, baigiant trim pilnom dienom (įskaitant skrydžio dieną) jūrininkystės parodoje grandinių stende...Ne svajonė, nors tu ką. Na, viešbutis centre ir šefo pomėgis prabangai (vadinasi, geras viešbutis ir vakarienės geruose restoranuose) džiugina, bet tik tiek.
O vat šįvakar po vakrienės - "The secret in their eyes", argentiniečių filmas, 2010 laimėjęs Oskarą kaip geriausias užsienio filmas.

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Italai

Aš galvoju, kad jei apie Angliją knygas visi rašo, gal reik ir apie Italiją parašyt?
Savotiški jie. Dažniausiai - geraja prame.
Va ir dabar kompą įsijungiau tik tam kad kelis sakinius parašyčiau, bet labai norėjosi su kuo nors pasidalinti :)
Nu, mezgu aš sau smagiai, telikas įjungtas, už lango lyja, laukiu Carlo skambučio kad važiuotume batų per mažų pakeist.
Suskamba durų skambutis. Nusprendžiu kad italų jau moku pakankamai (seniau nedrįsdavau durų atidarinėt :) ) ir einu atidaryt. Kaimynė iš antro aukšto, miela tokia šustra mokytoja. Kalbėjomės berods vienąkart, kai pernai aplink Kalėdas pas mus svečiuose buvo Lecco gyvenančių lietuvių šeimyna, lietuvaitė Evija yra mano kaimynės mokinė, tai apsilankėm su kalėdiniais saldumynais... Sako "pastebėjau, kad jūsų vardai ir pavardės flomasteriu užrašyti ant pašto dėžutės. mano vyras spausdino mums naują lapuką, tai ir jums atspausdinau".
Smulkmena. Jai nieko nekainuoja. O aš vos iš kurpių neišvirstu, nes nepratusi, kad kas nors mūsų problemas spręstų :)
Vat tokie tie italai. Geri...

Bloody Halloween

Šiandien ant feisbuko perskaičiau ekskolegos pasisakymą - "Jeigu aš nešvenčiu amerikoniško "Halloween", tai aš itin nemadinga persona?", o po juo krūvą komentarų, patvirtinančių, kad švęsti Helovyną mažų mažiausiai neitnelektualu ir siūlančių kurti judėjimą "Aš nešvenčiu Halloweeno". Tokie mes lietuviai, ar švenčiam ar nešvenčiam, svarbu turėti poziciją! Čia Italijoje viskas paprasčiau. Kas švenčia, kas nešvenčia, bet nieks iš to problemos nedaro.... Pas mus niekas nebuvo užsukęs "trick or treat", bet gal ir dėl to, kad oras buvo itin bjaurus. O Carlo sesuo labai norėjo su trimečiu Luca, kuris, beje, jaučia ypatingą trauką traukiniams ir raganoms :), prasieiti per jų daugiabutį, su kaimynais pasilabinti, saldumynų paragauti. Deja, Luca visai nelaiku susirgo ir pirmąjį "trick or treat" arba itališkai "dolcetto o scherzetto" teks atidėt kitiems metams.
Nežinau, gerai tai ar blogai, bet tą lietuvišką radikalumą čia Italijoje pradedu pamesti. Niekada gyvenime nešvenčiau Halloweeno, ir tuo didžiavaus. Man atrodė, kad amerikoniška šventė mindo lietuviškas Vėlinių tradicijas... Bet dabar galvoju kitaip. Tradicijas mindom tik mes patys, o šventės čia ne prie ko. Ir nuo kada papildoma proga pasidžiaugti, pasijuokti ir pabūti su draugais yra blogis? Taigi, Valentino diena ar Halloweenas - svarbu nusiteikimas.
Taip bemąstydama pasiūliau Carlo šiemet surengti siaubiakišką vakarienę. Juolab, kad Carlo - siaubiakų gerbėjas.
Šventė praėjo super gerai, o ją puošė:
  • baltom paklodėm uždangstyti baldai;
  • voratinkliai ir voriukai visur aplink (lėkštėse - irgi);
  • žvakės ir žvakytės;
  • tikrų tikriausias Carlo išpjaustytas moliūgas su žvakutėm viduje;
  • siaubiakiškas garso takelis su riksmais, klyksmais, Orfo Carmina Burana ir muzika iš baisių filmų;
  • tualetinio popieriaus atraižom apklijuotos durys su už jų paslėptu įjungtu ventiliatorium;
  • "akyčių" užkandis iš mocarelos, alyvuogių ir kečupo, papuoštas akiniais :);
  • vakarienė burginjono stiliumi (kaip fondiu, tik mėsa, verdama aliejuje), truputį primenanti mėsinę;
  • sliekų desertas su raganų pirštų sausainiais (mano asmeninis pasididžiavimas!);
  • siaubo filmo žiūrėjimas po ilgos ir linksmos vakarienės.
Smagiausia dalis buvo svečių atėjimas. Kaskart, kai suskambėdavo domofonas, spusteldavom durų mygtuką, atidarydavom plačiai buto duris, paleisdavom riksmus, ventiliatorių ir pasislėpdavom :) Taip svečiai patekdavo į voratinkliais apaugusį mūsų tuščią tamsų būstą :)
Baltos paklodės....

Vorai, voriukai ir voratinkliai...
Žvakės...
Carlo menas - tikrų tikriausias moliūgas..

Už šitų stovėjo įjungtas ventiliatorius :)

Akyčių užkandis
 
Vakarienė mėsinės stiliumi...

Sliekučių desertai


Raganos letena
 Na argi nesmagu?... O ką jūs apie tai galvojat?