2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Maži kultūriniai skirtumai ir maišeliai trikampėliais

Šiandien diena kaip Lietuvoj - nesuprasi diena, ar vakaras ar paryčiai. Už lango tamsu, apsiniaukę, dulksna. Keista, nes vakar buvo saulėta ir šilta.
Vakar išlindau iki prekybcentrio - šio bei to pritrūko. Radau dar kaštonų. Vakare juos griauždami su Carlo rimtai įtarinėjom, kad jie kokiais pesticidais nupurkšti, bo visai nesukirmiję, labai dideli ir praktiškai visi geri. Ir skanūs. Natūralus dalykai nebūna tokie dideli ir skanūs, m? O gal būna? :)
O dar parduotuvėje toks mini nuotykis nutiko. Įvykis veik nepastebimas, bet ryškiai nušviečiantis kultūrinius skirtumus. Įprasta situacija. Stoviu eilėje su vežimuku prie kasos. Netikėtai atsidaro gretima kasa, aš sekundę susimąstau, ir nusprendžiu eiti prie naujos kasos, pasisuku, pajudu link naujos kasos, o ten moteriškė su visko kupinu vežimu jau artėja. Et, galvoju. nespėjau, na ir ką. Grįžtu į savo vietą. O moteriškė sako "sinjora, sinjora, prašom, eikit" ir praleidžia mane prieš save.
Norom nenorom prisiminiau gudrutį rusą ar latvį oro uoste išlydint Modestą - atsidarius naujam langeliui ji labai gudriai iš bendros eilės pabandė užlįsti prieš visus. Tipo "aj, aš nieko čia nedarau, bet jau esu biški arčiau". Su tokiais bajeriais čia Italijoj, kai tave praleidžia staiga, tūlas lietuvis gali iš nuostabos ir nuvirsti. O tada jau žinot, policija, greitoji... Ir paaiškink tu jiems - nuvirtau, nes nepratus aš taip. Nepraleidžia mūsų. Turi kovot už savo gėrį ir lipt per kojas, rankas ir galvas.
Va taip pas mus čia. :)
Dar vakar atlikau seniai seniai planuotą darbą - Carlo iki šiol maišelius iš parduotuvės kišdavo į tokią spintelę. Nežinau, kaip jam pavyko, bet maišelių ten buvo prisikaupęs nesvietiškas skaičius. Vakar beveik visus (neužteko jėgų visiems :) ) išrūšiavau, sulanksčiau trikampėliais (mokat taip? :) ) ir sudėjau į atskirus popierinius maišus pagal dydį ir pobūdį. Truko 2 su puse valandos. Gaila, nenufotkinau maišelių krūvos...

2009 m. lapkričio 24 d., antradienis

Riedučiai

Ak, ir vėl saulė šviečia ir ant rolikų kviečia. Bet šiandien ne. Griežtas ne :) Galų gale, kažką naudingo reik paveikti. Va iš ryto susitvarkiau spintą. Šaunuolė, Eve. Biški dėl spintos visada gėda prieš Carlo - jis tikrai ne pedantas, bet vat į spintą viską deda sulankstytą ar pakabintą. O aš atidarau ir metu nežiūrėdama :) Po trijų mėnesių visą krūvą verčiu ant lovos, atrenku viską, sulankstau sukabinu, savaitę laikausi tvarkos, ir vėl po to pradedu mest nežiūrėdama :) Dar yra pora tokių vietų namuose, kur erzina, bet vis rankos nepasiekia. Kada nors gal pasieks :)

Rolikai. Su kalniukais jau susitvarkau, tik atrodau truputį juokingai. Ir dar yra vienas kalniukas, su kuriuo nesusitvarkau nei į vieną pusę (važiuot žemyn baisu, nes ten staigus posūkis). Taigi, iššūkių dar yra. Vakar pamačiau ženklus trasos kilometrų. Taigi pastaruoju metu vidutiniškai pravažiuoju 7km. Turbūt nėr visai blogai? Nors su aštuoniais ratukais... Pastaruoju metu man užtrunka apie 50 minučių šitas kelias. Kai pravažiuosiu per 40, reiks ilgint trasą :)

Beje, vis įsimetu fotiką į kišenę, nes ten labai gražu, bet varge, ką ten su mano 4 megapixelių antikvarine muiline nufotografuosi...
Va, pora vaizdų, bet teks įjungt vaizduotę :)
Labai gražus paukštis. Kokia gervė, ar ne? :)
Mano visas kelias eina palei vandenį, tai matau daug visokių paukščių, valčių su žvejais, baidarininkų. Patinka.






O va čia kalnai vakar. Kalnus matau irgi visą kelią, tik galvą į kitą pusę nuo vandens nusukt reikia :)
Tai va tokie mano rolikai. Vakar po rolikų užėjau dar į parduotuvę tokią ten šalia, pradeda po truputį dovanų motoriukas dirbt, tai žvalgausi. Sakykit, kas nori vienos iš tokių maikučių (marškinėlių :) )/ ar džemperio? :)
















2009 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Myliu savaitgalius

Myliu savaitgalius. Dėl jų tingumo, lėtumo, dėl jausmo, kad jei nenori, gali nieko nedaryti (kartais aš net indų savaitgaliais neplaunu :) ). Dėl to, kad mylimas žmogus dvi ištisas dienas šalia ir nereikia jo laukti :) Šiandien pirmadienis, bet dar neįšoku į vėžias. Indus susiploviau, lovą pasiklojau, bet tiek žinių. Saulė šviečia, bet su riedučiais nesugebėjau susiruošt, nesugebėjau anei paverst, anei pasodint baziliko ir petražolės, anei nieko nieko. Na, gal popietė bus prasmingesnė :)

Iš gerbiamų skaitytojų pasiekė mini priekaištas, kad rašau vien apie filmus :) Na taip, realybės šou daug įdomiau, negu filmų recenzijos, suprantu, ir todėl šiandien susilaikau nuo savaitgalį matytų dviejų itališkų ir vieno amerikansko filmų aprašymo, ir rašau ką veikėm šiaip :)

Taigi, šeštadienį pabuvom aktyviai.
Pasivaikščioję gerą valandą prie ežero ir mano mylimoj aikštėj išgėrę kavos (vis dar lauke!), važiavom pirkt stalinės lempos (išzyziau kad su popietiniais vertimais gadinuosi akis :) ).
Popietę praleidom su Carlo tėvais - ėjom į fortepijono muzikos koncertą - grojo keturiomis rankomis, du didelius simfoninius kūrinius (Mocarto ir Bethoveno), pritaikytus fortepijonui. Graži muzika, labai profesionalūs pianistai, tik... Koncertas buvo nemokamas ir vyko... senelių namų salėje :) Nors žiūrovai nebuvo vien vietiniai gyventojai, bet visgi, labai panašu, kad mes su Carlo buvom jauniausios dūšios koncerte. O linksmiausia dalis buvo dvi bobutės mums už nugaros. Kai pianistė pradėjo pristatinėt kūrinį, viena bobutė labai garsiai kitai sako "aš tai nieko negirdžiu ir nesuprantu", kita - " aš irgi" :) Tada visą koncertą viena (ar abi) ČEPSĖJO. Galima išeit iš proto, čia kaip kapsintis čiaupas :) O beskambant paskutiniams akordams, viena sako (garsiai) "O, jau baigiasi" :)
Vakarojom pas Carlo sesę ir jos šeimą - mūsų laukė gausi vakarienė :) Valgėm polentą (kukurūzų košė, labai skani, bet ir kalorijų bomba) su mėsa. Atėjusi pamačiau orkaitėj šonkauliukus. Nu gerai, galvoju, šonkauliukai. Kai jau susirinkom prie stalo, žiūriu, kad deda į lėkštes tokius vertinukus (spiedini). Primečiau, kad man bus per akis ir to vertinio. Bebaigiant, Francesca (Carlo sesuo) sako - pasiruošk skrandį, nes dar laukia arrosticini (tai tokie mažiukai avienos gabaliukai suverti ant medinių pagaliukų). Pagalvojau, kad juokauja, bet ne :) Aš aplenkiau šonkauliukus, užtat vyriškiai kai tvojo per visą mėsą, tai net sunku patikėt buvo, kur jiems telpa :)
Sekmadienį jau buvo pribrendęs laikas eiti kur nors picos, tai nusprendėm šaut du zuikius iškart, ir keliavom į piceriją kuri vadinasi "Hip hop" ir kuri yra per gatvę nuo mano mylimos riedučių trasos. Taigi, sukirtę po picą, keliavom jų deginti - aš ant riedučių, Carlo ant dviračio. Buvo truputį baisu, nes trasa buvo pilna šeimų su mažamečiais, kartais užimančių visą kelią, o aš, žinia, stabdyti nemoku :) Grįžę žiūrėjom filmą, šildėmės likusius šonkauliukus (ir aš viriau polentą, ir gavosi pagaliau skani :) ), grojom ir dainavom, o visai vėlai dar iškišom nosis prie ežero, kad truputį išvaikščioti sunkią vakarienę :)
Va taip mes gyvenam. Turiu porą receptukų pasiruošus, o dar tie trys filmai, tai bus daugiau įrašų. Fotiką pradėjau su savim nešiotis, bet fotkint dar nepradėjau :) Gal ateis ir ta diena..... :)

Šimtas saulės spindulių jums. Bučkis.

2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Itališkas kinas: Diverso da chi? 2009


Kažkaip užderėjo daug filmų iš eilės. Vakar apskritai diena buvo daugmaž tobula. Girdėjau, kad Italijos pietuose temperatūra pasiekė +25, čia biški vėsiau - apie +15. Trumpai tariant, kaifas. Nebenoriu lietuviškų rudenų :) Vakar stipriai išlindo saulė, tai popiet greitai greitai susikroviau rolikus ir visą priklausančią atributiką ir dūmiau į Bionę. Saulė nebespigino, tik oriai įsisupus į rūkus iš už kalno žiopsojo, taku būriais vaikštinėjosi/ važinėjosi dviračiais pensininkai, vis sušiaušdami geltonų lapų kilimus. O aš su elektronika ausyse dūmiau su vėju -iki Pescareniko ir atgal, viso apie 45 minutes. Reiks ilgint trasą. Vakarienė pas Carlo tėvus ir tada kinas kapucinų (vienuoliai tokie) salėje. Salė baisiai graži, kiną rodo tik trečiadieniais, reikia mokėt (truputį mažiau nei tikram kine), bet viskas labai super duper.
Žiūrėjom ir vėl itališką (aš pirmąkart ir be titrų. suprantu ne viską, bet suprantu - tai jau neblogai :) ). Šįsyk pradedančio režisieriaus (sako, pirmas jo filmas) - Diverso da chi?, kas lietuviškai reiškia Skirtingai lyginant su kuo? Komedija politiniais - erotiniais motyvais, kurioje meilės vis dėlto daugiau, negu politikos. Jaunas entuziastingas gėjus netyčiom tampa partijos kandidatu į merus - ir prasideda. Pirmojoje filmo dalyje veiksmas koncentruojasi ties politika, tačiau vieną vėlų vakarą aptarinėjant programą su kandidate į vicemerus, kuri yra visiška pagrindinio herojaus gėjaus priešingybė - karšta katalikė, tikinti šeimos vertybėmsi - staiga užplūsta aistra ir viskas bagiasi lovoje. Tačiau, anot jauno politiko, viskas kas vyksta mažiau, negu tris kartus, nesiskaito santykiais, taigi jis ramus. Ir visgi aistros banga pasikartoja antrą ir trečią kartą... Visiška painiava atsiranda, jaunuoliui supratus, kad myli jis abu - ir savo vyriškį, ir naująją moteriškę, o šiai pranešus, kad ji laukiasi, politika traukiasi į foną...
Filmas lengvas, skaidrus (gerai miegojau po to :) ), tarsi paviršutiniškas, tuo pačiu kabinantis vieną rimtą klausimą - kai kalbam apie kitokius, su kuo lyginam? Kurioj vietoj prasideda kitoniškumas? Herojaus tėtis - iš kalnų kilęs tradicinis italas, kuris sako, kad geriau miręs sūnus, negu sūnus gėjus. Tiksliau, taip sakė, kai sužinojo apie sūnaus orientaciją. Vėliau ne tik susitaikė, bet ir kovojo už gėjaus teises, o kai sūnus prasidėjo su moterimi, labiausiai bijojo pasakyti apie tai tėčiui...
Bendrai, man susidaro įspūdis, kad itališkas kinas lengvas ir žaismingas. Ar aš klystu?...

2009 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Amerikietiškas kinas: Panic room, 2002


Tęsiant filmų temą, dalinuosi įspūdžiais ir apie užvakar matytą trilerį (buvau jį mačiusi ir seniau, bet neprisimenu nei kur, nei kaip, nei kodėl, nei apie ką :) ).
Pasirinkom jį dėl pavdinimo, dabar po "Ring" noriu neprarasti baisybių žiūrėjimo įgūdžių ir karts nuo karto vis "pasisiaubinti" :)
Režisierius -David Fincher - tas pats, kuris prieš šitą filmą susuko kultinį "Fight club" (kurį norėčiau pažiūrėti darkart, nes mačiau prieš kokį šimtą metų), o visai neseniai - "The curious case of Benjamin Button". Iš labai matytų veidų - Jodie Foster ir Forest Whitaker.
Siužetas - klasikinio trilerio - mama ir dukra, vienos, didelis namas, naktis, blogiukai, rytas, išgelbėjimas. Nauja detalė - panikos kambarys, t.y. kambarys, įrengtas tokiems atvejams, kai name pasirodo nepageidaujami blogiukai. Įtampa krenta ir kyla, nušauna vieną, vaikas diabetikas išgyvena priepuolį, sumuša padėti atėjusį tėtį, nušauna kitą. T.y. - tai, ko maždaug ir tikėtumeis iš tokio žanro filmo. Šiurpuliukai bėgiojo, Carlo ranką spaudžiau, bet tai turbūt ir buvo vienintelis šio filmo privalumas - kartais gerai kraują pavarinėti adrenalinu. Pasibaigus filmui, per tris minutes jį vėl užmiršau (todėl rizikuoju po kažkiek metų vėl žiūrėti kaip naują :) ).

Itališkas kinas: Il piccolo diavolo, 1988


Dėl persikraustymo iš blogas.lt į čia kol kas man labai patinka - viskas veikia šimtą kartų greičiau. Tik va, kol kas nepavyksta išsiaiškinti, kaip galima būtų priskirti tekstams skirtingas kategorijas. Na bet su laiku išsiaiškinsim ir tai :) Sugalvojau, kad rašysiu trumpesniais ir konkretesniais tekstukais, t.y. stengsiuos nesudėti į vieną tekstą penkių filmų, pasivažinėjimo rolikais ir recepto.
Taigi, šiandien - apie kiną. Pastaruoju metu žiūrim daug filmų. Orai vėsta (nors bičiuliai, vakar buvo +12 - +15, negali skųsti), temsta anksti, į lauką norisi mažiau, tai gadinam akis :)
Savaitgalį pasimėgavom senu itališku filmu - Il Piccolo diavolo - lietuviškai skambėtų "mažas velnias". Režisierius ir pagrindinis aktorius - Roberto Benigni. Nesu didelė specialistė, bet visuose mano matytuose Beninio filmuose (Il piccolo diavolo, Tigras ir sniegas, Gyvenimas yra grazus) Beninis ir rezisuoja, ir vaidina pagrindini vaidmeni, o jo mylimos moters vaidmenį (kažkodėl :) ) visada gauna jo mylima žmona Nicoletta Braschi.
Kai per pirmas tris minutes supratau, apie ką bus siužetas, truputį susierzinau, galvoju - tik tokio "briedo" man ir betrūksta. Ogi prasideda taip - giminaičiai atveda apėstą ponią pas tėvą Maurizio, gerą, žinomą ir garbingą kunigą. Šis velnią išvaro, bet velnias pasilieka (velnią vaidina Beninis), toks visas simpatiškas, nuogybes pridengęs tik moteriškais kailinukais ir baisiai smalsus, trokštantis pažinti gyvenimą. Velniūkštis nejuokais prisikabina prie garbiojo kunigo, čia ir prasideda jų nuotykiai. Nuotykiai smagūs, prachicheni visą filmą. O kai ekranet pasirodo žavioji Nina (Nicoletta Braschi), kuri loška kazino, šoka tango, o po suknele nenešioja kelnaičių, filmas įgauna ir pikantiško skonio. Pabaiga netikėta, bet logiška, viskas grįžta į savo vietas ir visi lieka laimingi. :)
Giliai panardyti šitame filme nėra kur, bet jei liūdną rudens ar žiemos vakarą norisi pachichenti, jis puikiai tiks :)

2009 m. lapkričio 17 d., antradienis

Maži geri dalykai


Ogi netokie jie ir maži - aš galų gale nusipirkau puodą, beveik tokį, kokio norėjau :)
Storom storom sienom, nedegančiu paviršium, tinkantį tiek orkaitei tiek viryklei. Vienas mažiukas BET - bet vat dangčio į orkaitę dėt negalima, kai reikės, teks dengti folija :)
Bet gražuolis, ką? :)
O dar toje pačioje fantastiškoje parduotuvėje radau keptuvėlę krepams (lietiniais lietuviai juos vadina), baisiai gražiai spalvotą, ir dar - savo svajonių taimerį. Taimerio ieškojau jau seniai, ir su tuo susijęs toks truputį juokingas patarimas visoms naujai keptoms šeimininkėms :)
Taigi, ilgai ieškojusi taimerio, kažkada pamačiau dailų cirinos formos ir už vos trejetą eurų, tai čiupau. Parsinešiau namo, pabandžiau užstatyti - ir niekas man neskambėjo. Sukinėjom abu su Carlo, sukinėjom, aš po to truputį per jėgą pasukinėjau, ir iš vieno taimerio pasidarė du. Teko išmesti į plastiko šiukšlių maišą. Šitą mielą žmogėno formos taimerį radau vaikštinėdama su Modesta, ir kainavo šitas jau gerokai daugiau - virš šešių eurų, bet buvo toooks mano stiliaus ir skonio, kad palikti jo parduotvėj negalėjau. Pareinam namo, sukinėjam sukinėjam - neskamba. Pradedam įtarti negerus Evelinos magnetinius laukus, nepriimtinus itališkiems taimeriams. Šįsyk tiesa, esam protingi - smarkiai nebesukam, kad vietoj vieno taimerio vėl dviejų neturėtumem, o verčiau susirandam čekį, ir einam į parduotuvę keisti nedoro taimerio. Duodam pardavėjai, ji užstato ir .... dziiiiin. Nu, jaučiamės visiškais dundukais, o pardavėja gudriai šypsosi, sako, parodyk, kaip tu jį užstatai. Nu aš jau nujausdama klastą parodau - t.y. užsuku ant dviejų ar penkių ar penkiolikos minučių ir tiek :) O tai va tau ir ne. Taimerius reikia pirmiausiai užsukti iki galo (t.y. juos "pakrauti") ir tadag grįžtant nustatyti laiką :) Gyveni žmogus ir mokaisi :)
Tuo pačiu dar vienas patarimas šeimininkutėms, kurį gavau iš kaimynkos. Pasirodo, visi aromatingi augalai, tokie kaip bazilikas, gali būti sėkmingai ir ilgai laikomi kameroje. Nuplauni, nusausini, į stiklainiuką ar specialų maišelį ir į kamerą. Išlieka ir spalva ir aromatas. Šituos bazilikus gavau nuo kaimynės dovanų :)
Pas mus orai vis dar lietuviški. Tai pas jus gal itališki?????

2009 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Labai geri ilgo savaitgalio dalykai

Na va, išlydėjau namo pirmąją mane aplankiusią draugę - Modestą :) Buvo smagu. Kas smagaus?
  • Susitikimas oro uoste, kai pamatai raudoną paltuką didelėm sagom, kurį pirkom kartu Madride, šiltas akis, tep lep eiseną ir apsikabini pasiilgtą žmogutį.
  • Kapučino mano mylimoj aikštėj. Švietė saulė, sėdėjom lauke, šnekėjom apie nieką ir buvo nešalta.
  • Parduotuvių šturmas - pėdkelnės, suknelės, batukai, švarkeliai, megztukai ir tt ir tt - malonumas, kurį iki galo gali patirti tik moteriškoje kompanijoje :)
  • Pica kartu su Carlo vienoj iš mūsų mylimų picerijų. Sako, gardi, sako, gardesnė, nei Lietuvoj :)
  • "Pixar" trumpų filmukų žiūrėjimas trise sutūpus ant mūsų milžiniškos sofos.
  • Likerių ragavimas.
  • Saldūs pusryčiai kas rytą.
  • Como gatvelės, parduotuvėlės, katedra, piadina su kumpiu, funikulierius, šaltis, amerikonai.
  • Ledai iš "Trinacria" - vienos iš dviejų mylimiausių ledainių.
  • Risotto su taleggio sūriu ir kriaušėmis namie, sūrių, kumpių, dešrų ir vynų ragavimas.
  • Kepti kaštonai žiūrint trilerį.
  • Šliaužiojimas be tikslo po miestą dulksnojant lietui.
  • Makaronai su triufeliu (trumu) pietums.
  • Jūros bjaurybių vakarienė su dviem Carlo draugais (blemba, jei Davide kalbėtų angliškai, nu tikrai tiktų Mo į poras :))) )
  • Pūlas, boulingas ir ne į temą vis laiminčios merginos.
Va toks buvo mūsų ilgas savaitgalis. O dabar gyvenam toliau. Nieko nespėjam, gaminam, skalbia, lyginam, verčiam, vaikštom, ieškom, galvojam... Šiandien kažko šviesu širdy, nors už lango visiškai depresyvus pilkas dangus.

Šimtas šypsenų.

2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Kaip mes esam EKO

Šiandien įrašas toks trumputis ir greitutis. Visą dieną valiau-siurbiau-ploviau-lyginau-tvarkiau, dabar laukiu grįžtančio vyriškio ir kur nors eisim valandžikei (nes man būti visą dieną namie truputį per nervus groja :) ). Tai turiu kokias dešimt minučių.
Iškart perspėju nuolatinius skaitytojus (t.y. mano mamą :)))) ), kad blogo iki pirmadienio nebus. Ryt popiet pasitinku Malpensoj Modestą ir iki sekmadienio mėgausiuos pirmosios į svečius atvažiavusios draugės kompanija :) Beje, ryt tai ne vienintelė užduotis - rytoj yra Carlo mamos gimtadienis, apvalus labai, ir nors ji nenori švęsti ir visaip kaip bando išsisukti, pasveikinti mes jos, žinoma, važiuosim. Ir važiuosim anksti, 8. 30, prieš Carlo darbą :) Vešim dovanėles, vešim gėlių ir vešim mano keptų bandelių su kremu, kurių kepti kelsiuos 7. 30 :)
Bet dabar trumpai - apie tai, kaip mes esam EKO :) Aš prisipažinsiu, nes labai eko-mind žmogus. Pažįstu daug labiau ekologiškai nusiteikusių personų. Bet vis gi, aš dar noriu turėti vaikų, kurie, norėčiau, kad turėtų kur žaisti, galėtų mėgautis gamta ir turėti vaikų, kurie irgi galėtų mėgautis ta pačia gamta ir t.t. Taigi, kai galiu pabūti truputį eko (pvz, pasiimu į parduotuvę daugkartinių maišelių), maloniai pakutena širdį.
Italai truputį labiau eko negu mes. Va per kažkokią laidą girdėjau, kad statistika sako, kad šiukšles rūšiuoja virš 80 procentų italų (!!!!). Įdomu, koks tas procentas Lietuvoje? :) Tiesa, rūšiavimas čia kiekvienam mieste (o gal ir rajone? nežinau :) ) skirtingas. Mes pvz, atskiriam popierių-kartoną-plastiką, biologines atliekas ir visas kitas šiukšlės. Bet dabar ne apie tai.
Visai panosėj (netoli namų) spalio pabaigoj atsidarė pilstomų valiklių parduotuvė SAPONANDO. Pagaliau pavyko apsilankyti, ir likau maloniai nustebinta, nes:
1. Kainuoja daug pigiau, nei supermarkete. Už tarą gali nemokėti (atsinešti savo), arba nusipirkti buteliukus ten (po 50 ct), ir po to juos naudoti kaip daugkartinius.
2. Jiems gali atiduoti ir nenaudojamus savo plastikinius butelius nuo visokio plauko valiklių - surinkus 16, kilogramą pasirinkto valiklio gauni nemokamai. Ir nors kilogramas tekainuoja apie eurą, vis tiek malonu :)
Taigi, sutaupai ir esi eko :)
Kol kas nusipirkau kelis skirtingus skalbiklius ir minkštiklį (dar neišbandžiau) ir indų ploviklį (geras!). Bet ten yra visko - nuo profesionalių valiklių virtuvei ar voniai, iki šampūno ir balzamo plaukams.
O ir šeimininkai nepaprastai mieli parduotuvės, tai tikrai mielai grįšiu.
Šių parduotuvių (vadinasi ji "Saponando") Italijoje, sako, yra apie 100, o Lombardijoje ši - pirmoji :) Daugiau apie idėją galima rasti ČIA.

Oj, jau turiu bėgti, vilktis naują megztuką (vakar gavau dovanų nuo vyriškio) ir eiti pasivaikščioti.

Iki kitos savaitės!

2009 m. lapkričio 10 d., antradienis

Itališka egzotika: trumas arba triufelis

Netyčiom nugirdau, kad kai kam nesigauna čia parašyti komentarų. Ei, pasistenkit, a, nes labai liūdna vienai rašyt :) Man pačiai asmeniškai čia patinka daug labiau, negu blogas.lt, ypač dėl greičių. Dabar viskas sparčiau :)

Pas mus sugrįžo saulė. Laikau sukryžiuotus pirštus, kad liktų bent trupiniukas Modestai. Šiandien labai gražu ir šilta. Čiulba paukštukai, o kalnai nutvieksti saulės atrodo pasakiškai. Gaila tik, kad vetimų turiu iki kaklo, tai nežinau, ar išeis šiandien bent pasivaikščioti išlysti kol dar saulutė nenuėjus miegot :)

Šiandieninis įrašas su trupučiu egzotikos. Sekmadienį Carlo tėvai buvo Piemonte, trumų šventėje, iš kur ir mums pargabeno žavingą baltą trumuką. Bet pradžiai, kas tie trumai. Šiaip jie dažniau vadinami triufeliais, ir, sako, kad saldainiai, gavo pavadinimą būtent nuo šių grybų. Auga po žeme, Italijos šiaurėje balti, Prancūzijos šiaurėje juodi, apie 10-20cm, aptinka tik šunys ir kiaulės, pagal kvapą. Labai reti, todėl brangūs. Stipraus aromato ir skonio. Atrodo maždaug taip:


Šiaip truputį juokinga, nes rūpintis reikia beveik kaip vaiku (arba kaip bonzu :) --> mes nusipirkom bonzą Ikėjoj ir ilgai juokėmės, kai perskaitėm, kad laistyti jį reikia visą vazoną panardinant į vandenį. Tai va kai laikas ateina laistymui, sakom "einam maudyt savo mažylio"). T.y. trumas įvyniotas į popierinę servetėlę ir įdėtas į užsuktą stiklinį indą, bet servetėlę kasdien reikia keisti :)

Tai va, vakar tiesiog išsivirėme makaronų (tagliatelle tinka labai), užsidėjom sviestuko ir žsitarkavom trumo (triufelio). Egzotika, bet NIAM :)

2009 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Turiningas kultūrinis - sportinis savaitgalis

Na va ir vėl pirmadienis. Toks lietuviškas - pilku dangum. Bet ką jau čia.
Jolita sako - kurį laiką tavęs nebuvo internete (suprask, "ant chato"). Vaikai, nieko nespėju :) Truputį juokinga. Juk rimtai nedirbu (tik verčiu tą serialą), dabar jau ir gaminu maistelį kiek paprastesnį. Bet tai tas, tai anas... Tai namus sutvarkyt, tai su Carlo sese susitikt, tai skubiai baigti išverst... Nespėju! "Visai kaip Lietuvoj", sako Jolita :) Ir aš galvoju - man patinka turėti nuolat planų į priekį ir skubėti. Man patinka būti užsiėmusiai.
O ši savaitė ypatinga- ketvirtadienį į svečius atvažiuoja pirmoji drauge. Ką jau ten draugė, visa sielos sesė. Modesta. Jos vardą išgirdęs vienas italas sako "o čia vardas, ar charakteris" (itališkai modesta - kukli). Sakom, ir tas ir tas :) Iš to kuklumo ji čia pabus tik dvi pilnas dienas, dėl ko aš jau dabar pykstu. Nu ir vakarais negaliu užmigt, nes skaičiuoju, kaip jai duoti paragauti visko skanaus per tas dvi dienas (Mo, valgysim šešis kartus per dieną), kaip nuvežti į visas man gražias vietas...
Kalbant apie svečius, gruodžio pradžioj lauksiu Marijos. O prieš Kalėdas vėl aplankys mama. Tiesa, mama, nors ir siuvasi suknutę specialiai šiai progai, pradėjo spyriotis, kad nevažiuos (nors turi bilietus). Ei, jūs ten, kas arčiau, įkrėskit mano mamukui biški protelio, m? :)
Sausį ant "seilų" atvažiuos Aušrinė, po to aš mamos gimtadieniui į Lietuvą, o tada jau bandysim ieškoti darbo :) Užteks atostogaut.
Bet apie ką mes čia? Apie savaitgalį turėtume. Taigi, savaitgalis.

AMATININKŲ PARODA --> nu tipo, kaip pas mus būna mugės. Tokiam centre, kaip mūsų Litexpo, tik truputį mažesniame. Labiausiai patiko kalėdiniai smulkmeniukai, keletas drabužėlių (bet kas nedirba, tas naujų suknelių neperka!) ir maistelis, kurio ir papirkom - sūris iš Sardinijos, sūris iš kalnų, kumpiai, dešros, alyvuogės, džiovinti pomidorai ir pan. Niam.

SALVATORE FIUME --> kartu su prekėmis kūnui, davė truputį ir sielai - greta amatininkų mugės, tam pačiam centre ir už tą pačią kainą buvo galima pažiūrėti italų dailininko Salvatore fiume parodą. Įspūdinga. Didžiausią įspūdį padarė paveikslai, piešti "per pusę" su kitais menininkais (tame tarpe su savo dukra) - t.y, pvz vienas nupaišo foną, kitas veikėjus. Va, pvz šitas paveikslas - kojos ir tinklas yra tapyti A.M. Araldi (visai kitas stilius, dauiau detalių), o likusi dalis - S. Fiume.



Dar įspūdingi darbai kur Fiume naudoja "svetimus herojus" - pvz, kokį "palaužytą" Picasso personažą, dar kokį klasikinį ir prideda trečią savo, susodina visus už stalo ir prašom :) Va, tarkim šitas:













Buvo ir šiaip ryškių ir jausmingų paveikslų, skulptūrų, scenografijų (jis dirbo La Scaloj), ir architektūrinių eskizų, pvz, kriauklės formos vila pajūryje :):

















Įdomu ir įspūdinga.

SPORTAS ŠEŠTADIENĮ --> šeštadienis buvo graži diena čia, tai šokom į mašiną, susimetėm dviratį ir rolikus ir važiavom į Bionę. Šįsyk apvažiavom visą trasą, iki pat Pescarenico, sumoj pirmyn atgal valanda laiko. Aš dukart nubildėjau ant asfalto :) Tai dabar tepam fastum geliu kelius ir užpakalį, ant kelių guzai :) Apsaugas turėjau, bet taip gudriai sugebėjau nubildėt, kad apsaugos išgelbėjo tik delnus (beje, ne pirmą kartą delnus gelbsti). Bet aš nepasiduodu. Man labai patinka. Tik dabar lapų prikrito, kai palyja, jie bjaurybės slidūs, negaliu greitai važiuoti.

RING 2 --> žiauru, užsikabinau ant siaubiakų :) Patiko "Ring", tai žiūrėjom antrą dalį. Carlo antra patiko dar labiau. Man atra baisesnė buvo. Po to naktį pabudau, visa prisapnavus nesąmonių, guliu sau, mąstau baisybes ir girdžiu vandenį teškantį (teškėjo į radiatorius, bet kas matėt Ring, suprasit kaip aš turėjau pasijusti :) ), pažadinau Carlo, jis turėjo visaip mane ramint, kol praėjo :) Bet šiaip fainas filmas. Visai ne toks siaubiakas kokius įsivaizdavau (galvojau, siaubiakas - tai žarnos, kraujas, mėsos ir vampyrai :) ).



















MUZIKA --> Savo "krepšiuky" turim jau penkias dainas, vakar pradėjom repetuoti penktą :) Ir vėl Carlo. Minčių turim daug, tik kad kartais tinginukai esam.

ŽAIDIMAI --> vakar Carlo mane nusivežė į tokį tipo žaidimų centrą :) Vadinasi boulingas, bet ten visko yra - nuo video žaidimų, iki boulingo ir ping pongo. Taigi, pradėjom nuo ping pogo. Pirmąkart gyvenime. Carlo labai gerai varo, nuo vaikystės žaidžia, bet buvo kuklus ir nuolankus, triukų nenaudojo, taškų neskaičiavom, ir garsiai nesijuokė, kai aš į kamuoliuką nepataikydavau. Trumpai tariant - patiko. :)
Toliau bandėm itališką bilijardą, kuris visai nepatiko. :) Trys kamuoliai ir tokie mini kėgliukai vidury, kuriuos turi numušinėti. Daug daug galvojimo, skaičiavimo, minimum atsitiktinumo, taigi, mano atveju - ir minimum fun :)
Toliau bandėm jau ne pirmą kartą tai, kas lietuviškai vadinasi "oro ritulys" :) Toks daiktas, kuris sovi Palangos basanavičiaus gatvėj vasarą, o daugiau nežinau kur, panašiausias paveiksliukas, kurį pavyko rasti, yra šitas. Šitas žaidimas man labai labai :)
















Taip ir gyvenam. Dabar turiu versti versti versti, nes jau vėluoju. Ak, tiesa, vakar gaminau truputį adaptavusi receptą iš knygos - otą sluoksniuotos tešlos vokeliuose, gavosi nerealiai skaniai ir gražiai, kada prie progos pafotkinsiu ir parašysiu receptą :)
Visiems gražios savaitės, bučkiai.

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Sugyventinis, išlaikymas ir kiti naujo itališko gyvenimo džiaugsmai

Vakar buvom aiškintis, kaip man iš nelegalės tapti legale :) Painiava baisinė.
Pagal Italijos įstatymus, jei esi Italijoj ilgiau, negu 8 dienas (bet trumpiau, negu 3 mėnesius), turi eiti registruotis į policiją. Na, iš principo užpildyti dvigubą blanką, gauti jų antspaudą, vieną palikti jiems, kitą vežiotis su savmi ir rodyti policijai. Viskas gerai, bet pagal Europos Sąjungos įstatymus, ES piliečiai turi teisę laisvai judėti ES teritorijoje. Todėl, net jei tave sustabdys policija be to lapelio, išmesti neturi jokios teisės :) Taigi daug kartų paskambinus ir su daug žmonių pašnekėjus paaiškėjo, kad visai nereikia to lapelio.
Tada bandėm aiškintis, ką daryt, jei noriu gyventi pastoviai. Internete išskaičiau, kad reikia arba dirbt arba mokytis, arba turėti pinigų :) Aš nei dirbu, nei mokaus, nei pinigų turiu. Išsiaiškinom, kad jei mano brangusis pasikeis šeimos statusą į sugyventinį, ir pasižadės mane išlaikyti, ir dar jei gausiu dokumentą iš Lietuvos ligonių kasų, jokių problemų, ir galėsiu gyventi čia oficialiai. Taip ir darysim :) Taigi, kol kas nelegalė, bet išspirt negali, o aš jau pakeliuj į legalumą. :)
Vis dėlto, tai viena sunkesnių patirčių, nors už mane viską darė Frančeska, Carlo sesuo, bet toks baugumas apima, kai supranti, kad nieko nežinai apie šalies biurokratinį aparatą :) Kam skambinti, ko reikalauti, ką užpildyti, ką aprėkti, kur nueiti... Oj. :)
Užtat vakaras prabėgo itin smagiai, pažindinantis su nauju herojumi :) - Carlo draugu ir bendradarbiu Davide. Tiesiog personažas. Visą vakarą prasijuokėm. O mano smagiausias atradimas - kad sugebu itališkai pajuokauti ir žmonės juokiasi. Ta proga, pradedu galvot apie darbą ir jau nebe taip baisu.
Kol kas tik galvoju, nes pasakysiu jums paslaptį - namie man patinka :) Kartais nejauku, kad neuždirbu pinigų (biški uždirbu iš vertimų, bet ten nesiskaito, ten gal tik kosmetologei ir porai kapučinų užteks :)) ), kad neturiu kažkokios rimtos visuomenei naudingos veiklos :) Tai planas yra dar iki sausio galvoti, priimti visus labai laukiamus svečius - Modestą, Mariją, mamą, Aušrinę, ir sausio vidury pradėti atakuoti - pirmiausiai viešbučius (nes esu dirbus reception ir tasdarbas manęs negąsdina), po to ir visa kita, kas ateis į galvą...
bet kol kas dar pailsėkm truputį :)
Girdėjau, pas jus jau žiema. Mes dra truputį parudeniausim.... Ir ciklamenu į namus iš balkono dar truputį nenešiu, nes temperatūra iki nulio nenukrenta.
Gražios dienos, manęs policininkai (policijos nuovada, serialas, nesigąsdinkit :) ) laukia :)
Ciao!

2009 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

Svirplys

Na va, persikrausčiau iš blogas.lt, su viltim, kad šitas puslapis krausis greičiau :) Jei kam įdomu mano įrašai nuo 2009 liepos pabaigos iki 2009 lapkričio pradžios, visi yra čia: http://www.blogas.lt/evely.

Vakar vakare ruošiausi kaip visada uždaryti langines (na, tipo žaliuzes, tik išorines) ir nustėrau - kažkas į mane žiūri... toks beveik delno ilgio padaras... mes gyvenam ne pietuose, čia tų visų bjaurių šliaužiančių pliu minus tiek pat kiek Lietuvoj... o padaras - svirplys. nu, toks tipo milžiniškas žiogas. miiilžiniškas. baisus. aš tipo šypsaus, bet kas mane pažįsta, supras, kad linksma visai man nebuvo :)
šypseną išspaudžiau tik todėl, kad Carlo labai prašė :)













Bandau iškirpt ir vien svirplį :)




Po to Carlo mandagiai svečią išprašė į lauką. Ryte Carlo sakė, kad vis dar buvo anoj pusėj lango. Matyt šalta vargšiukui...