Pulija....

Na ką, antra diena po atostogų Pulijoje. Pasisekė mums - kol buvo blogas oras čia, šiaurėje, mes kaitinomės pietų saulutėje. Išvažiuojant subjuro oras pietuose, bet pasitaisė šiaurėje :) Būna, kad sekasi :)
Neaprašysiu atostogų vienu kartu. Niekaip. Penelyg daug įspūdžių... Pulija mažai pažįstama lietuvaičiams, ir, įtariu, apskritai užsieniečiams. Ten, kur buvome mes, girdėjau kalbant praktiškai tik itališkai. Didesniuose ir labiau turistiniuose miestuose - šiek tiek angliškai ir vokiškai. Meniu rusiškai, kaip Riminyje, restoranai neturi :)

Gyvenome mes Santa Maria di Leuca arba trumpiau Leuca (tariasi Leuka) - miestelyje, kuris yra labiausiai į pietryčius nutolęs Italijos taškas, "finnibus terae" lotyniškai - žemės pabaiga. Jei įsivaizduojate Italiją kaip aukštakulnį ilgaaulį batą, tai Leuca yra paskutinis jo kulniuko taškas.

Pasiekti jį nėra taip jau sudėtinga net ir iš Lietuvos - dabar, kai Ryanair skraido iš Kauno į Bergamo... Iš Bergamo su tuo pačiu Ryanair skridome iki Brindisi (linksma mini scena - autobuse, vežančiame į lėktuvą, netyčiom nugirdau dvi merginas kalbant lietuviškai. Bandydama įsiklausyti, apie ką kūmutės tauškia, girdžiu "Žiūrėk, žiūrėk, tas su mėlynais marškinėliais... Koks panašus į tavo draugą... " aišku, su mėlynais marškinėliais buvo Carlo... O jei jos būtų geriau įsižiūrėjusios marškinėlius... Su užrašu "Vilnius, Lithuania"... :)))) ). Po pusantros valandos skrydžio Brindisi mūsų jau laukė išnuomotas beveik naujas mažuliukas fiat 500'ukas. Tada - pusantros valandos iki Leuca. Arba mažiau iki baroko stebuklais garsaus Lecce (nesuklystam - aš gyvenu šiaurėje, Lecco, tariasi Leko. Lecce, tariasi Leče yra šiaurėje :) ). Arba iki nuostabiai gražaus didžiausia Europoje grindų mozaika besididžiuojančio Otranto. Arba iki žvejų miestelio Gallipoli. Arba dar kur nors - kelių daug ir jų visų išvažinėti nespėjom :)

Aš tik vieną kartą esu gyvenusi "turistų miestelyje" Turkijoje (tiksliau, viešbutyje all included), ir tos patirties, manau, man pakaks iki pensijos :) Pulijoje gyvenimas buvo visiška priešingybė - Carlo sesers vyras Mario kilęs iš tų kraštų ir mums leido naudotis jam priklausančiu tradiciniu namuku, kurie tenai vadinami pagliara (tariasi paljara), ir yra artimi labiausiai Puliją garsinančių tradicinių statinių vadinamų trulli broliai. Tiesiai priešais gyvena jo 82 metų mama, gimusi, užaugusi ir visą gyvenimą pragyvenusi tuose kraštuose, sesuo su šeima ir brolis. Na ir dar koks tuzinas giminių giminaičių. Autentikos pakako... Bet apie tai - kituose įrašuose.
Šimtas šiltų linkėjimų ir gero ilgo savaitgalio!