Pirmą kartą nuėjom ne tuo keliu, ko pasekoje valandą laiko žingsniavom lygiu taku be jokios užuominos apie uolas ir kalnus... Po valandos kažkur nusukom, radom gražias uolas, truputį gražių vaizdų... Tai tiek to pirmo ne itin sėkmingo karto. Vis dėlto gal ir gerai... Pavadinkim tai repeticija. :)
Po trejeto dienų išsiruošėm antrajai ekspedicijai į St. Martino. Išsiaiškinom, kur neteisingai nusukom, bet planas buvo minimalus - pasiekti gražią pievą pakeliuj į viršūnę. Mat buvo jau vėlyva popietė, ir šiaip tinginys ėmė viršų. Pievą radom. Tada apėmė azartas kilti toliau, užkilom toliau... Kažkuriuo momentu prieš mus atsivėrė trys keliai. Į kairę - via ferrata (t.y. kelias su grandinėmis, kurios padeda kabarotis per uolas), tiesiai - kelias žemyn, į dešinę - kita via ferrata, iš pažiūros truputį lengvesnė. Na, tai ėmėm tą lengvesniąją. Užkopėm ant vieno iš "gūbriukų", bet ne ant pačios viršūnės. Ten sutikome žmogelį, kuris ryškiai gaudėsi geriau už mus (sakė, gyvena šalia kalno, papėdėje), tai jis pasakė, kad iki rifugio (t.y. "priebėgos", kur gali pavalgyt, atsigert, pailsėt) - 30 - 60 minučių (priklausomai nuo tempo), ir reikia nuo sankryžos eit į kitą pusę (bet per via ferrata). Visaip svarstėm ką dabar daryti, bet atsižvelgę ant mano rankų nuo grandinių likusias pūsles, nsuprendėme eiti namo, nusipirkti pirštines, ir grįžti kitą dieną.
Taigi, po dar trejeto dienų, t.y. šį šeštadienį, išsiruošėm jau pasiruošę - žinodami kelią, o aš ir su pirštinėm.
Žodis "įspūdingas" tai trasai yra tikrai per silpnas. Vaizdai buvo nerealūs, fiziškai irgi nebuvo lengva - kai pamačiau paskutinį "via ferrata" grandinių etapą, tai širdį truputį suspaudė :) bet kelio atgal nebuvo, tai čiupau grandines ir kabarojausi kaip didelė :) Anadien sutikto spartuolio minėtos 30 - 60 minučių mums tapo 80 minučių, taigi į rifugio atkeliavom jau po 14 val. Iš nuostabos aš pritilau - visas rifugio šurmuliavo - pietauti ką tik buvo baigusi didžiulė mano mamos amžiaus žmonių grupė. Apsiginklavę kalnų batais, lazdomis, ir tokie besišypsantis ir laimingi... Truputį susigėdau, kad man atrodė tokia sunki ta trasa (bet vėliau pasirodė, kad yra kitas kelias, kur nereikia uolomis kabarotis). Karšto patiekalo gaut nebespėjom, bet rifugio šeimininkas mums dosniai nešė ant stalo duoną, visokius sūrius, dešras, kumpius, ančiuvius, t.y. viską ką rado :) Šalia pastatė diiiidelį butelį vyno, kurio galėjom piltis kiek norėjom. Po to privaišino pyragais ir sausainias. Po to kava. Po to saldžiu vynu. Ir galiausiai - limoncello likeriuku. Aš mintyse skaičiavau, kad gali mūsų 50 aukštyn užsineštų eurų ir nepakakti.... Pavalgius Carlo pasiūlė sumokėti, o šeimininkas sako "Tai ne, ne, jei nori ką nors paaukoti alpiečių draugijai, gerai, bet šiaip tai čia buvo grupei paruošta, liko maisto, jokių problemų" :))) Šiaip ne taip įsiūlėm jam 15 eurų :) Tokie tie kalnų žmonės....
Po to pasivartę keletą valandų ant pievelės, pažaidę kortomis, drebančiais raumenukais nusileidom lengvesne trasa.
Įspūdžių ilgam. Noriu dar :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą