Italų pomėgį švęsti jau ne kartą minėjau. O rugsėjis - spalis tai pats visokių sagrų ir festų metas. Kur bepasuksi, ten rodyklės į kokią miesto kvartalo šventę... Kur benukreips akis, vis koks plakatas apie kokią sagrą... Taip ir užkliuvo mums akis už plakato apie Grybų sagrą. Taigi sekmadienį nepusryčiavę, paruošę skrandžius geriems "sagriškiems" pietums, pasukom Morbegno link. Morbegno - miestelis Valtellinos slėny, kalnuose, labai gražus, kurį kiek seniau jau buvom aplankę (iš tikrųjų tai būtent ten ir radom skelbimą apie sagrą). Sagra visgi buvo visai ne Morbegno, o dar kokių 10km į viršų siauručiu kalnų takeliu - miestelyje, vardu Bema.
Nieko nelaukę, puolėme prie pietų stalo. Sagrose nereikia tikėtis sidabrinių įrankių ir dailių servetėlių. Laimingas būni jau radęs vietą sėdimąją priglaust. Indai ir įrankiai - plastikiniai, žmonių milijonas (Bemoje normaliai gyvena 100 žmonių, šį sekmadienį jų ten buvo 4000...), bet maistelis kaip pas itališką mamą virtuvėj :) Taigi, su dideliu entuziazmu užpildėme skrandžius - Brasato (toks jautienos kepsniukas) su grybų padažu ir polenta (tradicinė kalnietiška kukurūzų košė) ir troškiniu su grybais ir ta pačia polenta, užsigerdami stipriu raudonu valtelinietišku vynu, kurio stiklinė kainavo lygiai tiek kiek stiklinė sulčių :) Baigėm šiuos ūkiškai - karališkus pietus lašeliu kavos ir taurele karčiųjų likeriukų.
O tada leidomės tirti žavaus kalnų miestelio ir jo siūlomų džiaugsmų - keletos namų rūsiai buvo atidaryti, o juose galėjome pamatyti varpelių (tų kur riša karvėms po kaklu) parodą, paragauti visokių vynų, grapų, likerių, sūrių, dešrų... O taipogi jų ir įsigyti. Visko prisiragavus, skrandis verkė, bet dūšia džiaugėsi. Tai vakaropi dar pasukom į kitą Lecco pusę - Calolziocorte (kur aš dirbu), ten prie seno vienuolyno, išilgai Ados upei karaliavo sendaikčių (ir ne tik) turgelis.
Vakarienė buvo simboliška (nes grybai niekaip nenorėjo būti suvirškinti), ir vėl pradėjom darbo savaitę, kurioje visgi nusimato gražių momentų - rytoj klasikinės muzikos koncertas, ketvirtadienį (galbūt) vakarienė vieno miestelio šventėje, o šeštadienį - pirmosios itališkos vestuvės, kurias matysiu. Nors gal nebus labai tradicinės - kai netyčiom aną savaitę buvom sutikę Walterį, Carlo draugą kuris ir tuokiasi, jis pasakė "man toks jausmas, kad mano vestuvės bus panašesnės į woodstocko festivalį". Nu, reikia pridėti, kad tas draugas - žiauriai geras būgnininkas, o jo nuotaka puikiai groja pianinu/ klavišais ir fantastiškai dainuoja Alanis Morisette...
Troškinukas su grybais....
Ir kepsniukas su grybais....
Carlo kalbina "grybų parodos" ekspertus, o aš tuo metu...
... domiuosi mirtinai nuodingais grybukais.
Viename iš vyno rūsių...
Miestelio gatvėse...
Šitas parsiduoda, šitą pirksim :) (kai būsim turtingi)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą