2010 m. liepos 20 d., antradienis

Dovanėlės

Koks neeilinis rytas... Kėliausi 5.30 ir vežiau Carlo sesers šeimyną į oro uostą. Miegojau mažai, bet juokingiausia tai, kad grįžau visa užsienergizavusi... Vien nuo to fakto, kad aš KAŽKĄ svarbaus ir reikalingo veikiu, ir ne vien lyginu/tvarkau/ gaminu...
Tokia protinga mergina Agnė anadien ant feisbuko užsirašė kažkieno frazę - "We are human beings, not human doings". Tai va mąstau. Kaip čia atrasti buvimo be krypties prasmę... Teoriškai viskas nesudėtinga. Praktikoje susipina milijonas visokių įtakų, visokių o bet tačiau, kas kaip ir kodėl... ir praktikoje viskas tampa sudėtingiau.
Anway, apie ką mes čia šiandien? Ogi apie dar vieną iš milijonų mano hobių - nėrimą vąšeliu. Mano darbų mokytoja išgriūtų iš kurpių mano blogą skaitydama - visada buvau tarp tų tingiųjų, už kurias viską darydavo mama. Man nepatiko gamint, nepatiko siūt, nepatiko megzt. Nerti vąšeliu irgi nepatiko, bet tai kone vienintelis dalykas kurio išmokau (nes mama nemokėjo, o atsiskaityt reikėjo). O dabar viską darau su malonumu.
Reikalas labiau žieminis, bet šįsyk buvo proga - kai viešėjome Apulijoje (ačiū mane senesniuose įrašuose pataisiusiam anonimui - Italijos regionas Puglia lietuviškai vadinasi Apulija, ne Pulija), akies krašteliu pastebėjau Carlo sesers vyro giminaičių namuose ant senovinių baldų pagarbiai patiestas tas truputį senamadiškas baltų ("irisinių") siūlų nertas servetėles. Taip susisuko mintis, kaip padėkoti už jų svetingumą... Man patinka nerti tik kai tiksliai žinau, kam dovanosiu pabaigtą darbą. Tada drauge su siūlais kažkaip įmezgi ir visas geras to žmogaus kryptimi siunčiamas mintis. Tai va, ėmiausi darbo, dveji namai (Mario, Carlo sesers vyro mamos ir jo sesers), du darbeliai. Šiandien dovanėlė išskrido pietų link...
Bet juk smagu galvoti, kad truputėlis manęs gyvens Apulijoje, tradiciniuose pietų Italijos namuose. Smagu!

1 komentaras:

Modesta rašė...

Vasilisa... nekitaip