Maži kultūriniai skirtumai ir maišeliai trikampėliais

Šiandien diena kaip Lietuvoj - nesuprasi diena, ar vakaras ar paryčiai. Už lango tamsu, apsiniaukę, dulksna. Keista, nes vakar buvo saulėta ir šilta.
Vakar išlindau iki prekybcentrio - šio bei to pritrūko. Radau dar kaštonų. Vakare juos griauždami su Carlo rimtai įtarinėjom, kad jie kokiais pesticidais nupurkšti, bo visai nesukirmiję, labai dideli ir praktiškai visi geri. Ir skanūs. Natūralus dalykai nebūna tokie dideli ir skanūs, m? O gal būna? :)
O dar parduotuvėje toks mini nuotykis nutiko. Įvykis veik nepastebimas, bet ryškiai nušviečiantis kultūrinius skirtumus. Įprasta situacija. Stoviu eilėje su vežimuku prie kasos. Netikėtai atsidaro gretima kasa, aš sekundę susimąstau, ir nusprendžiu eiti prie naujos kasos, pasisuku, pajudu link naujos kasos, o ten moteriškė su visko kupinu vežimu jau artėja. Et, galvoju. nespėjau, na ir ką. Grįžtu į savo vietą. O moteriškė sako "sinjora, sinjora, prašom, eikit" ir praleidžia mane prieš save.
Norom nenorom prisiminiau gudrutį rusą ar latvį oro uoste išlydint Modestą - atsidarius naujam langeliui ji labai gudriai iš bendros eilės pabandė užlįsti prieš visus. Tipo "aj, aš nieko čia nedarau, bet jau esu biški arčiau". Su tokiais bajeriais čia Italijoj, kai tave praleidžia staiga, tūlas lietuvis gali iš nuostabos ir nuvirsti. O tada jau žinot, policija, greitoji... Ir paaiškink tu jiems - nuvirtau, nes nepratus aš taip. Nepraleidžia mūsų. Turi kovot už savo gėrį ir lipt per kojas, rankas ir galvas.
Va taip pas mus čia. :)
Dar vakar atlikau seniai seniai planuotą darbą - Carlo iki šiol maišelius iš parduotuvės kišdavo į tokią spintelę. Nežinau, kaip jam pavyko, bet maišelių ten buvo prisikaupęs nesvietiškas skaičius. Vakar beveik visus (neužteko jėgų visiems :) ) išrūšiavau, sulanksčiau trikampėliais (mokat taip? :) ) ir sudėjau į atskirus popierinius maišus pagal dydį ir pobūdį. Truko 2 su puse valandos. Gaila, nenufotkinau maišelių krūvos...

Riedučiai

Ak, ir vėl saulė šviečia ir ant rolikų kviečia. Bet šiandien ne. Griežtas ne :) Galų gale, kažką naudingo reik paveikti. Va iš ryto susitvarkiau spintą. Šaunuolė, Eve. Biški dėl spintos visada gėda prieš Carlo - jis tikrai ne pedantas, bet vat į spintą viską deda sulankstytą ar pakabintą. O aš atidarau ir metu nežiūrėdama :) Po trijų mėnesių visą krūvą verčiu ant lovos, atrenku viską, sulankstau sukabinu, savaitę laikausi tvarkos, ir vėl po to pradedu mest nežiūrėdama :) Dar yra pora tokių vietų namuose, kur erzina, bet vis rankos nepasiekia. Kada nors gal pasieks :)

Rolikai. Su kalniukais jau susitvarkau, tik atrodau truputį juokingai. Ir dar yra vienas kalniukas, su kuriuo nesusitvarkau nei į vieną pusę (važiuot žemyn baisu, nes ten staigus posūkis). Taigi, iššūkių dar yra. Vakar pamačiau ženklus trasos kilometrų. Taigi pastaruoju metu vidutiniškai pravažiuoju 7km. Turbūt nėr visai blogai? Nors su aštuoniais ratukais... Pastaruoju metu man užtrunka apie 50 minučių šitas kelias. Kai pravažiuosiu per 40, reiks ilgint trasą :)

Beje, vis įsimetu fotiką į kišenę, nes ten labai gražu, bet varge, ką ten su mano 4 megapixelių antikvarine muiline nufotografuosi...
Va, pora vaizdų, bet teks įjungt vaizduotę :)
Labai gražus paukštis. Kokia gervė, ar ne? :)
Mano visas kelias eina palei vandenį, tai matau daug visokių paukščių, valčių su žvejais, baidarininkų. Patinka.






O va čia kalnai vakar. Kalnus matau irgi visą kelią, tik galvą į kitą pusę nuo vandens nusukt reikia :)
Tai va tokie mano rolikai. Vakar po rolikų užėjau dar į parduotuvę tokią ten šalia, pradeda po truputį dovanų motoriukas dirbt, tai žvalgausi. Sakykit, kas nori vienos iš tokių maikučių (marškinėlių :) )/ ar džemperio? :)

Myliu savaitgalius

Myliu savaitgalius. Dėl jų tingumo, lėtumo, dėl jausmo, kad jei nenori, gali nieko nedaryti (kartais aš net indų savaitgaliais neplaunu :) ). Dėl to, kad mylimas žmogus dvi ištisas dienas šalia ir nereikia jo laukti :) Šiandien pirmadienis, bet dar neįšoku į vėžias. Indus susiploviau, lovą pasiklojau, bet tiek žinių. Saulė šviečia, bet su riedučiais nesugebėjau susiruošt, nesugebėjau anei paverst, anei pasodint baziliko ir petražolės, anei nieko nieko. Na, gal popietė bus prasmingesnė :)

Iš gerbiamų skaitytojų pasiekė mini priekaištas, kad rašau vien apie filmus :) Na taip, realybės šou daug įdomiau, negu filmų recenzijos, suprantu, ir todėl šiandien susilaikau nuo savaitgalį matytų dviejų itališkų ir vieno amerikansko filmų aprašymo, ir rašau ką veikėm šiaip :)

Taigi, šeštadienį pabuvom aktyviai.
Pasivaikščioję gerą valandą prie ežero ir mano mylimoj aikštėj išgėrę kavos (vis dar lauke!), važiavom pirkt stalinės lempos (išzyziau kad su popietiniais vertimais gadinuosi akis :) ).
Popietę praleidom su Carlo tėvais - ėjom į fortepijono muzikos koncertą - grojo keturiomis rankomis, du didelius simfoninius kūrinius (Mocarto ir Bethoveno), pritaikytus fortepijonui. Graži muzika, labai profesionalūs pianistai, tik... Koncertas buvo nemokamas ir vyko... senelių namų salėje :) Nors žiūrovai nebuvo vien vietiniai gyventojai, bet visgi, labai panašu, kad mes su Carlo buvom jauniausios dūšios koncerte. O linksmiausia dalis buvo dvi bobutės mums už nugaros. Kai pianistė pradėjo pristatinėt kūrinį, viena bobutė labai garsiai kitai sako "aš tai nieko negirdžiu ir nesuprantu", kita - " aš irgi" :) Tada visą koncertą viena (ar abi) ČEPSĖJO. Galima išeit iš proto, čia kaip kapsintis čiaupas :) O beskambant paskutiniams akordams, viena sako (garsiai) "O, jau baigiasi" :)
Vakarojom pas Carlo sesę ir jos šeimą - mūsų laukė gausi vakarienė :) Valgėm polentą (kukurūzų košė, labai skani, bet ir kalorijų bomba) su mėsa. Atėjusi pamačiau orkaitėj šonkauliukus. Nu gerai, galvoju, šonkauliukai. Kai jau susirinkom prie stalo, žiūriu, kad deda į lėkštes tokius vertinukus (spiedini). Primečiau, kad man bus per akis ir to vertinio. Bebaigiant, Francesca (Carlo sesuo) sako - pasiruošk skrandį, nes dar laukia arrosticini (tai tokie mažiukai avienos gabaliukai suverti ant medinių pagaliukų). Pagalvojau, kad juokauja, bet ne :) Aš aplenkiau šonkauliukus, užtat vyriškiai kai tvojo per visą mėsą, tai net sunku patikėt buvo, kur jiems telpa :)
Sekmadienį jau buvo pribrendęs laikas eiti kur nors picos, tai nusprendėm šaut du zuikius iškart, ir keliavom į piceriją kuri vadinasi "Hip hop" ir kuri yra per gatvę nuo mano mylimos riedučių trasos. Taigi, sukirtę po picą, keliavom jų deginti - aš ant riedučių, Carlo ant dviračio. Buvo truputį baisu, nes trasa buvo pilna šeimų su mažamečiais, kartais užimančių visą kelią, o aš, žinia, stabdyti nemoku :) Grįžę žiūrėjom filmą, šildėmės likusius šonkauliukus (ir aš viriau polentą, ir gavosi pagaliau skani :) ), grojom ir dainavom, o visai vėlai dar iškišom nosis prie ežero, kad truputį išvaikščioti sunkią vakarienę :)
Va taip mes gyvenam. Turiu porą receptukų pasiruošus, o dar tie trys filmai, tai bus daugiau įrašų. Fotiką pradėjau su savim nešiotis, bet fotkint dar nepradėjau :) Gal ateis ir ta diena..... :)

Šimtas saulės spindulių jums. Bučkis.

Itališkas kinas: Diverso da chi? 2009

Kažkaip užderėjo daug filmų iš eilės. Vakar apskritai diena buvo daugmaž tobula. Girdėjau, kad Italijos pietuose temperatūra pasiekė +25, čia biški vėsiau - apie +15. Trumpai tariant, kaifas. Nebenoriu lietuviškų rudenų :) Vakar stipriai išlindo saulė, tai popiet greitai greitai susikroviau rolikus ir visą priklausančią atributiką ir dūmiau į Bionę. Saulė nebespigino, tik oriai įsisupus į rūkus iš už kalno žiopsojo, taku būriais vaikštinėjosi/ važinėjosi dviračiais pensininkai, vis sušiaušdami geltonų lapų kilimus. O aš su elektronika ausyse dūmiau su vėju -iki Pescareniko ir atgal, viso apie 45 minutes. Reiks ilgint trasą. Vakarienė pas Carlo tėvus ir tada kinas kapucinų (vienuoliai tokie) salėje. Salė baisiai graži, kiną rodo tik trečiadieniais, reikia mokėt (truputį mažiau nei tikram kine), bet viskas labai super duper.
Žiūrėjom ir vėl itališką (aš pirmąkart ir be titrų. suprantu ne viską, bet suprantu - tai jau neblogai :) ). Šįsyk pradedančio režisieriaus (sako, pirmas jo filmas) - Diverso da chi?, kas lietuviškai reiškia Skirtingai lyginant su kuo? Komedija politiniais - erotiniais motyvais, kurioje meilės vis dėlto daugiau, negu politikos. Jaunas entuziastingas gėjus netyčiom tampa partijos kandidatu į merus - ir prasideda. Pirmojoje filmo dalyje veiksmas koncentruojasi ties politika, tačiau vieną vėlų vakarą aptarinėjant programą su kandidate į vicemerus, kuri yra visiška pagrindinio herojaus gėjaus priešingybė - karšta katalikė, tikinti šeimos vertybėmsi - staiga užplūsta aistra ir viskas bagiasi lovoje. Tačiau, anot jauno politiko, viskas kas vyksta mažiau, negu tris kartus, nesiskaito santykiais, taigi jis ramus. Ir visgi aistros banga pasikartoja antrą ir trečią kartą... Visiška painiava atsiranda, jaunuoliui supratus, kad myli jis abu - ir savo vyriškį, ir naująją moteriškę, o šiai pranešus, kad ji laukiasi, politika traukiasi į foną...
Filmas lengvas, skaidrus (gerai miegojau po to :) ), tarsi paviršutiniškas, tuo pačiu kabinantis vieną rimtą klausimą - kai kalbam apie kitokius, su kuo lyginam? Kurioj vietoj prasideda kitoniškumas? Herojaus tėtis - iš kalnų kilęs tradicinis italas, kuris sako, kad geriau miręs sūnus, negu sūnus gėjus. Tiksliau, taip sakė, kai sužinojo apie sūnaus orientaciją. Vėliau ne tik susitaikė, bet ir kovojo už gėjaus teises, o kai sūnus prasidėjo su moterimi, labiausiai bijojo pasakyti apie tai tėčiui...
Bendrai, man susidaro įspūdis, kad itališkas kinas lengvas ir žaismingas. Ar aš klystu?...

Amerikietiškas kinas: Panic room, 2002

Tęsiant filmų temą, dalinuosi įspūdžiais ir apie užvakar matytą trilerį (buvau jį mačiusi ir seniau, bet neprisimenu nei kur, nei kaip, nei kodėl, nei apie ką :) ).
Pasirinkom jį dėl pavdinimo, dabar po "Ring" noriu neprarasti baisybių žiūrėjimo įgūdžių ir karts nuo karto vis "pasisiaubinti" :)
Režisierius -David Fincher - tas pats, kuris prieš šitą filmą susuko kultinį "Fight club" (kurį norėčiau pažiūrėti darkart, nes mačiau prieš kokį šimtą metų), o visai neseniai - "The curious case of Benjamin Button". Iš labai matytų veidų - Jodie Foster ir Forest Whitaker.
Siužetas - klasikinio trilerio - mama ir dukra, vienos, didelis namas, naktis, blogiukai, rytas, išgelbėjimas. Nauja detalė - panikos kambarys, t.y. kambarys, įrengtas tokiems atvejams, kai name pasirodo nepageidaujami blogiukai. Įtampa krenta ir kyla, nušauna vieną, vaikas diabetikas išgyvena priepuolį, sumuša padėti atėjusį tėtį, nušauna kitą. T.y. - tai, ko maždaug ir tikėtumeis iš tokio žanro filmo. Šiurpuliukai bėgiojo, Carlo ranką spaudžiau, bet tai turbūt ir buvo vienintelis šio filmo privalumas - kartais gerai kraują pavarinėti adrenalinu. Pasibaigus filmui, per tris minutes jį vėl užmiršau (todėl rizikuoju po kažkiek metų vėl žiūrėti kaip naują :) ).

Itališkas kinas: Il piccolo diavolo, 1988

Dėl persikraustymo iš blogas.lt į čia kol kas man labai patinka - viskas veikia šimtą kartų greičiau. Tik va, kol kas nepavyksta išsiaiškinti, kaip galima būtų priskirti tekstams skirtingas kategorijas. Na bet su laiku išsiaiškinsim ir tai :) Sugalvojau, kad rašysiu trumpesniais ir konkretesniais tekstukais, t.y. stengsiuos nesudėti į vieną tekstą penkių filmų, pasivažinėjimo rolikais ir recepto.
Taigi, šiandien - apie kiną. Pastaruoju metu žiūrim daug filmų. Orai vėsta (nors bičiuliai, vakar buvo +12 - +15, negali skųsti), temsta anksti, į lauką norisi mažiau, tai gadinam akis :)
Savaitgalį pasimėgavom senu itališku filmu - Il Piccolo diavolo - lietuviškai skambėtų "mažas velnias". Režisierius ir pagrindinis aktorius - Roberto Benigni. Nesu didelė specialistė, bet visuose mano matytuose Beninio filmuose (Il piccolo diavolo, Tigras ir sniegas, Gyvenimas yra grazus) Beninis ir rezisuoja, ir vaidina pagrindini vaidmeni, o jo mylimos moters vaidmenį (kažkodėl :) ) visada gauna jo mylima žmona Nicoletta Braschi.
Kai per pirmas tris minutes supratau, apie ką bus siužetas, truputį susierzinau, galvoju - tik tokio "briedo" man ir betrūksta. Ogi prasideda taip - giminaičiai atveda apėstą ponią pas tėvą Maurizio, gerą, žinomą ir garbingą kunigą. Šis velnią išvaro, bet velnias pasilieka (velnią vaidina Beninis), toks visas simpatiškas, nuogybes pridengęs tik moteriškais kailinukais ir baisiai smalsus, trokštantis pažinti gyvenimą. Velniūkštis nejuokais prisikabina prie garbiojo kunigo, čia ir prasideda jų nuotykiai. Nuotykiai smagūs, prachicheni visą filmą. O kai ekranet pasirodo žavioji Nina (Nicoletta Braschi), kuri loška kazino, šoka tango, o po suknele nenešioja kelnaičių, filmas įgauna ir pikantiško skonio. Pabaiga netikėta, bet logiška, viskas grįžta į savo vietas ir visi lieka laimingi. :)
Giliai panardyti šitame filme nėra kur, bet jei liūdną rudens ar žiemos vakarą norisi pachichenti, jis puikiai tiks :)

Maži geri dalykai

Ogi netokie jie ir maži - aš galų gale nusipirkau puodą, beveik tokį, kokio norėjau :)
Storom storom sienom, nedegančiu paviršium, tinkantį tiek orkaitei tiek viryklei. Vienas mažiukas BET - bet vat dangčio į orkaitę dėt negalima, kai reikės, teks dengti folija :)
Bet gražuolis, ką? :)
O dar toje pačioje fantastiškoje parduotuvėje radau keptuvėlę krepams (lietiniais lietuviai juos vadina), baisiai gražiai spalvotą, ir dar - savo svajonių taimerį. Taimerio ieškojau jau seniai, ir su tuo susijęs toks truputį juokingas patarimas visoms naujai keptoms šeimininkėms :)
Taigi, ilgai ieškojusi taimerio, kažkada pamačiau dailų cirinos formos ir už vos trejetą eurų, tai čiupau. Parsinešiau namo, pabandžiau užstatyti - ir niekas man neskambėjo. Sukinėjom abu su Carlo, sukinėjom, aš po to truputį per jėgą pasukinėjau, ir iš vieno taimerio pasidarė du. Teko išmesti į plastiko šiukšlių maišą. Šitą mielą žmogėno formos taimerį radau vaikštinėdama su Modesta, ir kainavo šitas jau gerokai daugiau - virš šešių eurų, bet buvo toooks mano stiliaus ir skonio, kad palikti jo parduotvėj negalėjau. Pareinam namo, sukinėjam sukinėjam - neskamba. Pradedam įtarti negerus Evelinos magnetinius laukus, nepriimtinus itališkiems taimeriams. Šįsyk tiesa, esam protingi - smarkiai nebesukam, kad vietoj vieno taimerio vėl dviejų neturėtumem, o verčiau susirandam čekį, ir einam į parduotuvę keisti nedoro taimerio. Duodam pardavėjai, ji užstato ir .... dziiiiin. Nu, jaučiamės visiškais dundukais, o pardavėja gudriai šypsosi, sako, parodyk, kaip tu jį užstatai. Nu aš jau nujausdama klastą parodau - t.y. užsuku ant dviejų ar penkių ar penkiolikos minučių ir tiek :) O tai va tau ir ne. Taimerius reikia pirmiausiai užsukti iki galo (t.y. juos "pakrauti") ir tadag grįžtant nustatyti laiką :) Gyveni žmogus ir mokaisi :)
Tuo pačiu dar vienas patarimas šeimininkutėms, kurį gavau iš kaimynkos. Pasirodo, visi aromatingi augalai, tokie kaip bazilikas, gali būti sėkmingai ir ilgai laikomi kameroje. Nuplauni, nusausini, į stiklainiuką ar specialų maišelį ir į kamerą. Išlieka ir spalva ir aromatas. Šituos bazilikus gavau nuo kaimynės dovanų :)
Pas mus orai vis dar lietuviški. Tai pas jus gal itališki?????