Suknelių statistika

Kas mane pažįsta iš senesnių laikų, prisimins, kad dar kai studijavau pedagoginiame, pamatyti mane su sijonu ar suknele buvo visiška retenybė. Prisimenu, mylimiausia mano apranga buvo aptempti džinsai ir kokiais šešiais dydžiais per didelis vyriškas senas Harley Davidson bliuzonas :)
Kas mane pažįsta iš vėlesnių laikų, nustebs, nes pastaruosius bent penketą metų suknelės ir sijonai sudaro pagrindinę mano garderobo dalį.
Anądien ėmiausi tvarkyti spintos, norėdama joje "pakeisti sezoną". Ir neatislaikiau nesuskaičiavus.
Taigi, statistika tokia.
Evelina savo spintoje turi 47 sukneles (įskaitom ir sarafanus ir kostiumėlius su sijonu). Iš jų - tik 8 skirti šaltajam sezonui, 4 lengvos bet ilgom rankovėm, o likusios 35 - vasarinės. Bent 3 iš jų atidėtos geresniems laikams (jei ir kai pabėgs dar Lietuvoje "prilipę" 5 kg :) ). Sakyčiau, visai neblogai.
Bet iki "Sex & the City 2" herojų tolokai. Pažiūrėjom vakar tą filmą. Gražus. Atpalaiduoja. Su suknelėm vietomis, mano akimis žiūrint, lazda perlenkta... Na, kai herojė namie nešioja batus su kokių 11 cm aukščio "špilka"... Arba kai persirengia per dieną kokius tris - keturis kartus, ir vis absurdiškesniais drabužiais... Vat ką paimčiau tikrai, tai Kerės spintą. Nereikėtų "kaitalioti sezonų" maniškėje....

St Martino šturmas

Yra visai netoli mūsų namų toks uolėtas kalnas, kuris vadinasi St. Martino. Į jį ir išsiruošėm mes naujųjų kalnų batų išbandyti. Tik kažkaip mums gavosi įveikti jį tik iš trečio karto... :)
Pirmą kartą nuėjom ne tuo keliu, ko pasekoje valandą laiko žingsniavom lygiu taku be jokios užuominos apie uolas ir kalnus... Po valandos kažkur nusukom, radom gražias uolas, truputį gražių vaizdų... Tai tiek to pirmo ne itin sėkmingo karto. Vis dėlto gal ir gerai... Pavadinkim tai repeticija. :)
Po trejeto dienų išsiruošėm antrajai ekspedicijai į St. Martino. Išsiaiškinom, kur neteisingai nusukom, bet planas buvo minimalus - pasiekti gražią pievą pakeliuj į viršūnę. Mat buvo jau vėlyva popietė, ir šiaip tinginys ėmė viršų. Pievą radom. Tada apėmė azartas kilti toliau, užkilom toliau... Kažkuriuo momentu prieš mus atsivėrė trys keliai. Į kairę - via ferrata (t.y. kelias su grandinėmis, kurios padeda kabarotis per uolas), tiesiai - kelias žemyn, į dešinę - kita via ferrata, iš pažiūros truputį lengvesnė. Na, tai ėmėm tą lengvesniąją. Užkopėm ant vieno iš "gūbriukų", bet ne ant pačios viršūnės. Ten sutikome žmogelį, kuris ryškiai gaudėsi geriau už mus (sakė, gyvena šalia kalno, papėdėje), tai jis pasakė, kad iki rifugio (t.y. "priebėgos", kur gali pavalgyt, atsigert, pailsėt) - 30 - 60 minučių (priklausomai nuo tempo), ir reikia nuo sankryžos eit į kitą pusę (bet per via ferrata). Visaip svarstėm ką dabar daryti, bet atsižvelgę ant mano rankų nuo grandinių likusias pūsles, nsuprendėme eiti namo, nusipirkti pirštines, ir grįžti kitą dieną.
Taigi, po dar trejeto dienų, t.y. šį šeštadienį, išsiruošėm jau pasiruošę - žinodami kelią, o aš ir su pirštinėm.
Žodis "įspūdingas" tai trasai yra tikrai per silpnas. Vaizdai buvo nerealūs, fiziškai irgi nebuvo lengva - kai pamačiau paskutinį "via ferrata" grandinių etapą, tai širdį truputį suspaudė :) bet kelio atgal nebuvo, tai čiupau grandines ir kabarojausi kaip didelė :) Anadien sutikto spartuolio minėtos 30 - 60 minučių mums tapo 80 minučių, taigi į rifugio atkeliavom jau po 14 val. Iš nuostabos aš pritilau - visas rifugio šurmuliavo - pietauti ką tik buvo baigusi didžiulė mano mamos amžiaus žmonių grupė. Apsiginklavę kalnų batais, lazdomis, ir tokie besišypsantis ir laimingi... Truputį susigėdau, kad man atrodė tokia sunki ta trasa (bet vėliau pasirodė, kad yra kitas kelias, kur nereikia uolomis kabarotis). Karšto patiekalo gaut nebespėjom, bet rifugio šeimininkas mums dosniai nešė ant stalo duoną, visokius sūrius, dešras, kumpius, ančiuvius, t.y. viską ką rado :) Šalia pastatė diiiidelį butelį vyno, kurio galėjom piltis kiek norėjom. Po to privaišino pyragais ir sausainias. Po to kava. Po to saldžiu vynu. Ir galiausiai - limoncello likeriuku. Aš mintyse skaičiavau, kad gali mūsų 50 aukštyn užsineštų eurų ir nepakakti.... Pavalgius Carlo pasiūlė sumokėti, o šeimininkas sako "Tai ne, ne, jei nori ką nors paaukoti alpiečių draugijai, gerai, bet šiaip tai čia buvo grupei paruošta, liko maisto, jokių problemų" :))) Šiaip ne taip įsiūlėm jam 15 eurų :) Tokie tie kalnų žmonės....
Po to pasivartę keletą valandų ant pievelės, pažaidę kortomis, drebančiais raumenukais nusileidom lengvesne trasa.
Įspūdžių ilgam. Noriu dar :)

Savaitgalis. Kalnas, Modigliani, Varese.

Kažkaip nenorėjau plakti pomidorų, braškių ir laisvalaikio kartu, tai va - naujas postas, antras per vieną dieną - kartais aš pati save nustebinu :)
Tiesiog savaitgalis vertas pažymėjimo. Orai buvo keisti - abi dienas iki pietų grėsmingai apsiniaukę ir kvepėjo lietum... O popiet saulėta ir vasariška...
Jau seniai buvom suplanavę šeštadienį keliauti į Varese miestą, tiksliau, Gallarate netoli Varese, kur yra šaunus šiuolaikinio meno muziejus ir kur iki birželio pabaigos eksponuoja Modigliani. Deja, nežinojome, kad tą šeštadienį Varese mieste planų turėjo ir G6, tai yra didžiausių pasaulio šalių vadovai :) Atsitiktinai penktadienio vakarą sužinoję ir paskaitę apie saugumo priemones (snaiperius ant stogų, visą centrą uždarytą ir tt), nusprendėme kad mums gera ir namie :) Taigi šeštadienį likom namuose, o popiet išsiruošėm išbandyti mūsų kalnų batų... Tik va kad Carlo taip ir neišbandė, nes besiruošiant išaiškėjo, kad jo batai abu dešini, ir vienas 44, kitas 45 dydžio :)))
Pasikarstėm tris valandas. Kažkaip netyčia nuėjom ne tuo keliu, ir pradžioj neradom nieko, po to nuėjom kitu keliu (vis dar ne tuo), bet ten jau buvo gražu :)
Užsikarstėm iki vietos, nuo kurios jau karstosi su virvėm ir įranga. O nuo ten toks grožis atsivėrė... Sakiau, jei nereiktu pusantros valandos į viršų lipt, tai ateičiau čia knygos paskaityt :)
Batai geri, kopiant į viršų tai palaima - kabinasi patys į žemę :) Kaip kokio džipo padangos...





















Na, o sekmadienį, dar truputį skaudančiomis kojomis išsiruošėm apžiūrėti Modiglianio. Modiglianis kaip Modiglianis - truputį daugiau tikėjomės paveikslų rimtų - daugiausiai buvo pieštuku piešti eskizai, bet keletas ir itin gražių darbų, pvz šitas.












O po to - Varese. Fantastiškas restoranas už įkandamą kainą (kas važiuosit į tą pusę -klauskit, pasakysiu adresą :) ). Na, patinka man tokie restoranai - pradžioje atneša užkandį (nemokamai), o po valgio ant stalo (vėlgi nemokamai) pastato butelį grappos su dviem taurelėm. Jauti svetingumą... Nors, ko gero, jei Lietuvoj ant stalo butelį degtinės pastatytų... Kaip baigtųsi, jūsų nuomone? :)
Na ir maistukas buvo plius minus iš dievų virtuvės - tagliatelle makaronai su mėlynėm ir baravykais (ačiū dievui užteko proto pasiimti po pusę porcijos) ir jautienos pjausnys su brie sūriu ir šparagais.















Po to - kelių valandų pasibastymas po miestą ir labai labai gražų parką... Su pamaiviška fotosesija :) O aguonos, beje, ne iš parko. Tiesiog taip, mieste, prie judrios sankryžos pasodintos... Savaitgalį užskaitom :)

Vaisiai ir daržovės

Vakar nesusipratom truputėlį - ryte dar prieš pusryčius nulėkiau pafotkint į balkoną ir pasidėjau kamerą su laidu prie kompo, kad perkelt fotkes ir parašyt blogą. Išlydėjau vyriškį po pusryčių į darbą, ateinu rašyt to blogo - nei kameros nei laido :) Vyriškis į darbą išsinešė. Jis galvojo mat, kad aš jau per pusryčius nuotraukas persikėliau :)
Bet, sako, geriau vėliau negu niekad :)
Taigi norėjau pasidžiaugti - kad jau suvalgėm dvi raudonas ir žiauriai saldžias braškes iš mūsų balkono. Suprantu, kiekiai kaip kokios nouvelle cuisine - viena braškytė per dieną, bet kokia kokybė!... :) Šita fotkinta vakar prieš pusryčius, deja, garbingai žuvo mūsų burnose tos pačios dienos pietų metu....













O pomidorai jau įgauna pomidorų pavidalą ir aš tikrai pradedu tikėt, kad juos kažkada valgysim :)


















Kalbant apie pomidorus... Čia Italijoj labai populiarios vaisių ir daržovių parduotuvės, dažnai savitarnos, kur viskas kainuoja venodai (paprastai 1- 1,10 eur už kg). Mes vieną tokią labai pamėgę - savitarna, taigi gali išsirinkti pats, pasirinkimas didelis, ir kaina (1,10 eur/kg) nesikandžoja. Anądien berinkdama vaisius ir daržoves pastebėjau tokį pomidorą, kad negalėjau nennupirkt jo :) Šypt! :)











Tiesa, pas mane pražydo rausvoji kalija, kurią sodinau prieš keletą mėnesių... Žinau, kad skamba neįtikėtinai, bet aš, sulaukusi trisdešimt vienerių, iki šiemet nebuvau nieko išauginusi iš sėklos ar svogūnėlio (tie svogūnai stiklinėse su vandeniu ant palangių mokyklos laikais nesiskaito :) ). Tai man toks stebuklas! Ir vienas 2010 metų tikslų pasiektas :)

Vasara. Skrybėlės.

Žinau, kad Lietuvoj vasara atėjo, pabuvo, ir išėjo. Pas mus dar truputį pasiliko - jau kelinta diena arti plius 30. Carlo niekaip nepersiorientuoja, ir rengiasi marškiniais ilgom rankovėm ir dar švarku. Aš po truputį pereinu prie vasarinio suknelinio garderobo...
Jau seniai mintiju mintį, kad reiktų pradėti nešioti skrybėles. Man gražu, o ir seniai žinau, kad prie mano klasikinių bruožų veido tinka. Tik vis kažkaip nedrąsu būdavo - kažkodėl man atrodė, kad su skrybėle būtinai atkreipsiu visų dėmesį. Ačiū mano svečiams Sonatai ir Artūrui, kurie man padovanojo skrybėlę (kurią netyčiom jų akyse pasimatavau parduotuvėje) - dabar vaikštau visa "šūstra" ir dėmesio nebebijau. O kolekciją vis pildau.
Pirmoji skrybėlė atsirado mano spintoj prieš daugiau nei metus - bet kažkaip vis "neišeina į trasą" - man atrodo labai jau kurortinė, o kai į kurortą skrendi lėktuvu, vežtis ją sudėtinga. Bet šiemet trūks plyš reikia suorganizuoti skrybėlaitei premjerą :)
















Antroji skrybėlė - jau minėtų draugų dovana. Su šita jau ne kartą išdidžiai žengiau Lecco gatvėmis :)
















Trečią "sumedžiojom" su Carlo penktadienį. Kažkaip bastėmės po parduotuves... Užsimaukšlinau skrybėlę juoko dėlei, o Carlo sako - tu į veidrodį pažiūrėk... :) Ir be žodžių po to prie kasos :) Šita dargi praktiška - medžiaginė, taigi galima vežtis ir lagamine... Birželio mėnesį jos premjera Puglia regiono paplūdimy, pažadu!














O šalia skrybėlių... Naujas šio savaitgalio pirkinys - kalnų batai. Geri ir gražūs. Didesni vyriškiui, mažesni man :) Belieka susirast trasas ir pirmyn.

Valio vasarai ir prasidedančioms pramogoms!
PS nuotraukose aš tokia žvaira todėl, kad fotkinu save pati ir žiūriu ką fotkinu :)

Elisa

Lietus nesiliauja. Carlo sako, kad mes užsiimam eksperimentine daržininkyste - tikrinam, kaip auga daržovės po vandeniu. Nu, beveik taip ir yra. Viskas užpilta. Karts nuo karto pažaibuoja ir pagriaudžia...
O aš pusę vienuoliktos dienos guliu lovoj su kompu :) Ruošiuosi aktyviam savaitgaliui :)
Šį vakarą keliausim į Milaną, į mano mylimos dainininkės Elisos koncertą. Tiems, kas nepažįsta... keletas dainų, jei netingėsit paklausyt...
Šita - su kitos italų grupės "Negroamaro" lyderiu... man labai patinka :) "Ti vorrei sollevare"
Kita - irgi labai graži. Labai labai. "Anche se non trovi le parole"
Šiaip Elisa daug dainuoja angliškai, be to, pati rašo nerealius angliškus tekstus... Čia kažkaip sutapimas, kad pirmas dvi dainas čia įdėjau itališkas. Turbut daugiau ji yra sudainavusi angliškai... Tai įdėsiu dar vieną paskutinę... truputį keistą, bet labai labai gražią dainą, kurią ji dainuoja kartu su labai keisto ir gražaus balso savininku Antony. Antony man užrodė pirmąkart Dovilė Avytė, tai jai ir dedikuoju šitą grožį :) "Forgiveness"
Savaitgalis irgi aktyvus nusimato - nuo ryt ryto iki antradienio ryto svečiuose Sonata ir Artūras. Tai nusimato truputį lietuviškų pliurpalų :)
Gero savaitgalio! Ir atsiųskit biški saulės, a? Gėda prieš Sonatą ir Artūrą :)

Daržo džiaugsmai

Valiooo! Vat jau kokią savaitę vis mąsčiau, kad reiktų grįžti prie blogo. Negražu gi taip. Bet vis kažkaip tai laiko, tai jėgų, tai noro pritrūkdavo... O šiandien ėmiau ir nusprendžiau, kad jau laikas :)

O dabar toks jausmas, koks būna, žinot, kai susitinki, tarkim, buvusį klasioką. Su kuriuo nekalbėjai, tarkim penketą metų. Atrodo - per penkerius metus paskeitė viskas ir iš esmės... O pasakyt nėra ką :) O vat žmogui su kuriuo gyveni, tai net ir po valandos buvimo atskirai būna ką papasakot... Taip ir su blogu, kai rašydavau plius minus kasdien, vis atsirasdavo ką papasakot, o dabar nebežinau nuo ko pradėt :)

Didelių pokyčių jokių nėra - desperatiškai ieškau (ir nerandu) darbo, man nieks nepasipiršo, vaiko nesilaukiu :) Mažų pokyčių - daug :) Itališkai kalbu plius minus laisvai (nors angliškai kalbėti vis dar lengviau). Jaučiuosi čia Italijoje dvejopai - iš vienos pusės, apsipratau. Nebebijau užeit į mažas parduotuvėles (seniau bijojau, kad užkalbins pardavėjas, dabar kai nuotaika gera ir pati užkalbinu :) ). Iš kitos pusės - atostogos baigėsi, ir ne tokia ir saldi ta emigranto duona :) Pasiilgstu draugų, pažįstamos aplinkos, darbo ir įvertinimo...

Per tą laiką truputį pakeliavom - buvom Briuselyje ir Strasbūre (tikri europiečiai, ar ne? :) ). Truputį pašventėm - mano gimtadienį, Carlo sesės gimtadienį, Carlo gimtadienį, lietuvaitės Evijos pirmąją komuniją. Truputį papramogavom - buvom SPA, liudotekoje (neturi nieko bendro su Liudu :) tai tokia vieta, kur parduoda visokius žaidimus, tipo Magic, ir kur galima žaisti), keletoje koncertų ir kino filmų.

O aš susiradau naują pramogą. Ko tik neprisigalvosi žmogus, kad galva ir rankos per dieną būtų užimtos... Taigi, užmačiau knygyne knygutę pavadinimu "Daržas jūsų balkone", nusipirkau, išstudijavau, ir pradėjau: šeši krūmai pomidorų, dvylika morkų ir panašiai tiek ridikėlių, vazonas rukalos (garžgarstės) ir keturi krūmukai braškių :) Turiu priminti, kad aš esu visiškas "asfalto vaikas" - gimiau ir augau Vilniuje, dviejų kambarių bute. Keletą vasarų esu praleidusi kaime, bet kažkaip sugebėdavau išsisukti nuo daržo darbų (turbūt dainuodama ir organizuodama vaikų teatrą :) ). Kai mama pirko sodą, aš sutikau su sąlyga kad man nereiks ten dirbti žemės :) Ir jos niekada nedirbau... (vieną kartą gyvenime nupjoviau žolę, tiek žinių). Taigi, esu visiška žemės ir augalų analfabetė. Bet kol kas man visai neblogai sekasi :)
Štai mano pomidorai gražuoliai :)















Ridikėliai ir morkytės iš viršaus :)












Ir braškės....











Lyg tų daržų džiaugsmų būtų maža, tai dar "priglaudėm" papartėlį. Aišku, auginti papartį - nieko naujo ir (kiek žinau :) ) - nieko sudėtingo.
Bet mūsų papartis ne šiaip sau papartis! O istorija tokia. Vieną lietingą sekmadienį tupėjom namuose, žiūrėjom filmus, valgėm, grojom gitara ir kitaip maloniai leidom laiką nejudėdami. Popietei artėjant vakaro link, ėmė negailestingai graužti sąžinė... Šitaip neišeiti iš namų! Šitaip visą dieną pratūnoti! na ką... apsirengėm šiltai. Isisupom į neperšlampamus pončus. Aš įšokau į savo guminukus ir išvažiavom... į gamtą :) Prie to paties upelio, kuriuo praėjusią vasarą leidomės basom... Lietus nurimo, oras po lietaus buvo fantastiško gaivumo... Žmonių nė vieno... Gėlių pilni upės pakraščiai, pilnas miškas ir pievos... Prisiskynėm gelių... Aš su guminukais pabraidžiau po upę :) Ir taip bevaikštinėdami užmatėm didžiuli gražuolį papartį. Kitoj upės pusėj. Tilto nėra. Na ką, bridau :) Su pagaliuku iškrapščiau šaknis, grįžus namo pasodinau į vazoną, dabar puošia mūsų "valgomąjį" balkoną. Gražus?