2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Iš šaldiklio į orkaitę, arba iš Lietuvos į Sardiniją...

Gerokai atvėsę Lietuvoje, grįžome į Bergamo oro uostą, sukeitėme aikštelėje paliktoje mašinoje gulinčius lagaminus su atsivežtais iš Lietuvos, paslampinėjom po prieš oro uostą esantį prekybcentrį ir išskridom į Alghero, Sardinijos salos šiaurėje esantį miestą.

Mūsų tikslas, kurį padardėję pusantros valandos nuo oro uosto pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio - Bosa - spalvotas senovinis miestukas toje pačioje vakarinėje salos pakrantėje, kiek piečiau.

Visi normalūs žmonės Sardinijoje nuomojasi mašiną, ir labai protingai daro. O mes vis kažko prisigalvojam... Taigi nusprendėm pirmas tris dienas gyventi be mašinos. Nuostabaus b&b "La torre di Alice" (Alisos bokštas) šeimininkai pažadėjo mums paskolinti savo dviračius (ir pažadą tęsėjo). Taigi, pirmas tris dienas rytais po pusryčių mindavome palei vienintelę Sardinijos upę kuria plaukioja laivai iki pliažo. Nieko įspūdingo, vos 3-4 km. Tada kaitindavomės, pliuškendavomės, žaisdavom, miegodavom, skaitydavom, valgydavom jūros gėrybes ir kitaip mėgaudavomės paplūdimiu iki kokių 18, tada "namo". Jau nuo pirmo vakaro namai tapo namais, nes susirinko šauni kompanija iš b&b svečių + šeimininkų - vieną vakarą drauge vakarienei valgėm picą, o po vakarienės tapo tradicija prieš einant į savo kambarius pasėdėti lauke. Pajuokauti, ko nors išgerti, ką nors papasakoti... Kol kokia papykus bobutė nešūkteldavo kad "jau dvi nakties, laikas miegot". Šis mažulytis viešbutukas - viena smagiausių vietų kuriose esam nakvoję. Ir dėl vietos (pats senamiestis) ir dėl su polėkiu įrengtų kambarių, nuostabių pusryčių su Alisos keptais saldumynais ir dėl šeimininkų - labai smagios jaunos porelės (pažiūrėkit jų puslapį, gerai paieškoję turėtumėte rasti ir mūsų nuotrauką :) )
Po trijų dienų atėjo laikas automobiliui (o ir norėjosi jau ką nors pamatyti). Ta proga panoraminiu bestogiu autobusu nusigavom į Alghero (viena mano nuostabiausių patirčių Sardinijoje, nes kelias nuo Bosa iki Alghero veda uolėtu pajūriu, pakeliuj nėra nei vieno miesto, tik uolos, jūra, uolos, jūra...). Ten pašliaužioję po siauras katalonietiškas (taip taip, Alghero turi turbūt daugiau katalonietiškos, negu itališkos dvasios) gatveles, apžiūrėję suvenyrų parduotuvėles, dieviškai pavalgę vietiniame restoranėlyje, ir dar truputį pasikaitinę/ pasimaudę vakare pasiemėme savo mašiniuką.
Su keturias ratais ir varikliu galima pamatyti daug daugiau, taigi jau kitą dieną išsiruošėme į Sinis pusiasalį, dar piečiau vakarų pakrante. Ryte "pasipliažinom" pliaže "S' Archittu", kas lietuviškai reikštų "Smuiko smičius", taip pavadintu dėl ore pakibusios didžiulės horizontalios uolos, po kuria galima praplaukti. Eilinį kartą pavalgę nerealių jūros gėrybių, popietę leidome pliaže "Is Arutas", viename nuostabiausių (neskaitant milijono žmonių aplink), kokius tik esu mačiusi... Smėlis sudarytas iš didelių kvarco kruopelių, kurios atrodo kaip apvalūs ryžiai. Pirmą pusę valandos tiesiog žarsčiau rankomis ir negalėjau sustot :)
va internete radau paveiksliuką, mes šįsyk fotkinom tik su mobiliu, tai nelabai kas matosi:
Grįžtant visai netyčia pataikėm į fantastišką restoraną, vieną iš tų kur jautiesi kaip pas gimines. Jokio meniu, tau tik neša, maitina, tik spėk perspėt kad tavo skrandis ne guminis ir to ar ano niekaip ten nesutalpinsi... Vakarienę pabaigus likeriuku, mums iškarto atkeliavo likeriuko pakartojimas restorano sąskaita, o nuėjus prie baro susimokėti ir užsišnekėjus su restorano šeimininkais, gavom ir trečią porciją. Taip linguodami ir linksmi grįžom namo...
Priešpaskutinę dieną daugiau kultūrinomės, mažiau pliažinomės - aplankėm keletą miestelių toliau nuo jūros kranto (bet Bosai jie tikrai neprilygo), aplankėm labai keistą miestelį "San Salvatore", kuriame italai filmuodavo vesternus, aplankėm Tharos miesto griuvėsius (šiaiip griuvėsių nemėgstu, bet su gera gide viskas pasikeičia). Paskutinį vakarą vakarieniavom vienoje siaurų Bosa gatvelių (jų ten ištisas labirintas), prie tiesiog ant gatvės pastatyto romantiško staliuko.
Skrydžio namo dieną dar turėjome daug laiko - lėktuvas buvo vėlų vakarą, beveik naktį, tai ta proga aplankėme dar vieną pliažą pakeliuj į Alghero, ir dar pasisukiojom po Alghero senamiestį, rinkadmi dovanas sau ir artimiesiems.
O pabaiga buvo juokinga. Automobilį grąžinti turėjome su pilnu degalų baku. Ramiai nuvažiavome prie artimiausios degalinės prie oro uosto, ir sužinojome, kad benzinas joje pasibaigęs. Grįžome į Alghero. Pirmoje degalinėje neveikė apartas su kortelėm (grynų neturėjom, o Italijoje degalinės naktimis nedirba, tik automatinės). Antroje ir vėl neveikė. Trečioje irgi, ir jau tuo momentu supratome kad jei delsim dar nors minutę, pavėluosim į lėktuvą... Taigi spaudėm stipriai gazą, aš biški žliumbiau ir svajojau apie Lietuvą, kur visada viskas veikia... atvažiavom į oro uostą, Carlo mane išmetė su lagaminais visą žliumbiančią prie išvykimo, o čia dar užtrauktukas čimodano sugedo, bebandant sukišti visokius rankšluosčius iš pliažo. Tada kažkaip susiėmiau, prisiminiau kad ant lagaminų užtrauktukas būna dvigubas, užtraukiau, nubėgau, išprašiau kad priimtų lagaminą, nubėgau iki automobilių nuomos (sužinojau kad nieko čia baisaus, susimokėsim 18 eur už paslaugą + už benziną ir tiek), tada pamačiau atbėgantį Carlo - ant galvos mano šiaudinė skrybėlė, per ranką permestas drėgnas pliažinis rankšluostis, vienoj rankoj lagaminas, kitoj - rožinė plastikinė pliažo "tašė" su nardymo kauke... griūk iš juoko, jeigu tik laiko būtų :) taip iki lėktuvo ir bėgom. su rankšluosčiu rankose (jį į lagaminą susipakavom tik atskridę).
Taip komiškai baigėsi mūsų atostogos.
Bet nuotykiai dar nesibaigė. Va šį savaitgalį lengvai pasivaikščiojom kalnuose - mano paskaičiavimais viso 14 val gryno ėjimo, Carlo paskaičiavimais 17. Šįvakar turim suderinti bendrą versiją :) Bet apie tai bus kitas įrašas....
 
Vakariniai pasisėdėjimai prie b&b durų


Panoraminiu autobusu į Alghero


Jūros gėrybės, daržovės ir žuvis iki negalėjimo...


"Smičiaus" pliažas su horizontalia uola, po kuria galima praplaukti

San Salvatore, kuriame italai filmuodavo "spaghetti western" filmus

Tharros griuvėsiai. Kolonos - gražiausia, bet ne autentiška dalis (nulietos iš cemento apie penkiasdešimtuosius, nespalvota jų foto pasitarnavo archeologui bandant gauti finansavimą kasinėjimams)

1 komentaras:

Žydrūnė Pauliūtė rašė...

Gerai, kad šiandien kai skaitau tavo rashliavą, už lango irgi atšilo :) tai ne taip graudžiai pavydu :)... tik truputį, bet labai džiaugiuosi jumis :)
Žydrūnė :)