Ciao Italia: Ilga kelionė per kalnus...

Vienas mylimiausių Carlo "bajerių" kai jis naujiems pažįstamiems pasakoja apie Lietuvą yra kad aukščiausias Lietuvos "kalnas" nesiekia 300 mt (Lecco yra daugiau nei 200 mt virš jūros lygio, o vos ne miesto centre funikulieriumi galima pasikelti ir į 1300 mt aukštį). Ir iš tiesų, kai į svečius atvyksta lietuviai, labiausiai juos stebinantis dalykas yra pro visus mūsų buto langus matomi kalnai. Nors kalnų ragavau ir seniau (keletą kartų Slovakijioje), tikrąjį jų skonį pajutau tik čia.
Jau dvejus metus kalbėjome, kaip norime pakilti į 2550 mt viršūnę "Pizzo dei Tre Signori". Mane ypatingai viliojo ir nakvynė "rifugio"(tariasi rifudžio, tokia tipo kalnų užeiga, kurioje galima pavalgyti ir pernakvoti) ir dvi kalnų apsuptyje praleistos dienos . Bet vis kas nors mums sukliudydavo - tai sniegas, tai blogas oras, tai šiaip reikalai. Šiemet pagaliau prisiruošėme.

Viskas buvo labai gerai suplanuota (ir pavyko labai gerai, bet ne taip kaip suplanuota :) )

Taigi, šeštadienio rytą žadintuvas čirškė 07.45 (paprastai šeštadieniais vartomės lovoje iki pietų), 08:15 jau dardėjom dviem automobiliais kalnų link. Carlo Alfa Romeo palikome Introbio miestelyje, į kurį turėjome nusileisti sekmadienį. Ten pat bariuky papusryčiavome. Toliau kilome iki Premana miestelio mano fiatuku, jį palikome ten.
Iš Premanos gerą pusvalandį paklaidžioję pagaliau radome ženklą link Val Varrone ir pradėjom žingsniuoti. Susipažinę su vietinėmis karvėmis ir asiliukais, praėję keletą nerealiai gražių kalnų gyvenviečių ir įveikę paskutinį bjaurų etapą be jokių lygių ar žemėjančių "gabaliukų", apie 13 val pasiekėme rifugio "Casera Vecchia Val Varrone" (Senoji Varonės slėnio pieninė), ten užsisakėme vynelio, kumpių, sūrių, polentos ir su didžiausiu malonumu ištraukę kojas iš sunkių kalnų batų, papietavome, pailsėjome.
14 val žingsniavome toliau. Dvi valandos praktiškai vis aukštyn ir apie 16 buvom jau pasiekę mūsų nakvynės vietą - rifugio "FALC". Prisėdome, atsikvėpėme, pasidėjome kuprines ir traukėme toliau... Laukė pusantros valandos kopimo rūke uolomis į viršūnę - Pizzo dei Tre Signori (Trijų Ponų viršūnė, taip pavadinta dėl kažkada čia buvusio trijų valstybių sienų susikirtimo). Smagiausias nuotykis kopiant šia atkaraą - staiga iš rūko išlindę 4 kalnų ožiai su dviem ožiukais. Laukiniai gyvūnai visiškai mūsų neišsigando ir liko stovėti kur buvę - vos per keletą žingsnių nuo mūsų. O kai jiems atsibodo, nušuoliavo uolomis...
Septintą valandą mirtinai nusikalę grįžome į "FALC". Man pasisekė nusiprausti po karštu dušu, o Carlo teko praustis lediniu vandeniu (besiožiuojantis boileris). Už pusvalandžio buvo patiekta pusėtina, bet labai soti vakarienė, kurią užgėrėme nuoširdžiu pilstomu raudonu vynu ir kalnietišku žolelių likeriuku. Pokalbiai prie ilgų stalų netilo - mes atisdūrėme prie stalo su dviem porom - septyniasdešimtmečiai Silvana ir Guido ir jų vaikų draugai penkiasdešimt perkopę Piera ir Batista, kurie jau daug metų žavisi ne tik pasivaikščiojimais kalnais, bet ir kopimu ant uolų įrengtomis grandinėmis su įranga. Anglų kalbos mokytoja dirbančiai poniai Pierai penkiasdešimtmečio proga šeima padovanojo... kopimą į Kilimandžarą. Va tokių žmonių tenka sutikti (ir iš jų pasimokyti - aistros gyventi, mokėjimo nesenti ir džiaugtis kiekviena akimirka).
Vakarą baigėm keliom kortų partijom su keista sicilietiškai-neapolietiškai-šiaurietiška kompanija.
Miego daug nebuvo - rifugio miegama didžiuliuose kambariuose po 15 ar 20 žmonių dviaukštėse - triaukštėse lovose. Carlo praktiškai nemiegojo dėl knarkiančiųjų "koncerto", aš ne tokia jautri, nors ir ne itin gerai, bet miegojau.
Nuo 5.30 kalnų mylėtojai pradėjo keltis ir išeidinėti į kalnus. Mes išėjome beveik paskutiniai - po pusryčių, nusiprausimo ir šiaip dar pabindzinėjimo, apie 9 val...
Nusprendę kiek pakeisti planus, drauge su rifugio šeimininku jo žemėlapyje apžiūrėjome, kaip pakliūti į jo pasiūlytą "Sentiero Cardinale" (Kardinolo trasa). Bet kadangi mes žemėlapio neturėjome, o ženklai pasirodė painūs, tai po dviejų valandų vis dar buvome už 15min kelio nuo rifugio (vis tekdavo grįžti supratus, kad pasirinkome ne tą kelią). Galiausiai pataikėm! Ir nesigailėjom. Kelias ėjo kalnų daubos vidumi, gana aukštai ir praktiškai visą laiką matėme kalnų ežerą daubos viduryje - lago del Sasso (akmens ežeras).
Po poros valandų ėjimo pasiekėme rifugio Grassi, vieną populiariausių zonoje, ir ten nerealiai skaniai papietavom. Iš ten turėjome keliauti į Rigufio Madonna della Neve - vietą kurioje kitamet planuojame susituokti - susiderėti datos, kainos, meniu ir tt. Nuėjus link šio rifugio apie 15 min.. Staiga Carlo veidas pabala... Sako "man čia tokia mintis į galvą šovė.."... Pradeda kratyti kuprinę, kišenes... Na taip, mūsų Alfos, su kuria turime po to važiuoti pasiimti fiatuko, raktai liko tam pačiam fiatuke....supykau!!!!!!!
Kur jau ten derybos del vestuvių... Nusprendėm leistis iškart į Introbio ir bandyt skambint draugams, kad gelbėtų. Rodyklė rodė 2 valandas 45 minutes leidimosi. Aišku, aš visa pikta eidama priekyje nuklydau, ir 2 valandos 45 minutės virto beveik 4 valandom...
Paskutiniam etape jau nebepykau, tik skaudėjo - pėdas, kelius, viską... čia sutikom mūsų gelbėtojus - gausią šeimyną iš Introbio, kurie likus apie valandai pėsčiom iki miestelio, turėjo pasistatę džipus. Šeimos tėvas Domenico išsiuntė sūnų pėsčiom (oj sako, jam niekai ta valanda), o mus įsisodino į savo džipą. Kelionės metu septyniasdešimt perkopęs Domenico, jo draugas, sūnus, sūnaus žmona, du anūkai ir sūnaus draugas - visi dainavo kalnų dainas ir juokėsi. Atvažiavom į jų kiemą. Tai sako o dabar ką darysit? Skambinsim draugams... O draugai kur? Draugai Lecco... Domenico skaniai nusijuokė ir sako, bus paprasčiau jei aš jus nuvešiu. Mes truputį pasilaužėm, po to sėdom į jo Alfą Romeo (žmona dar pasiūlė ledų...) ir nuvažiavom. Pinigų už benziną neėmė, užtat papasakojo, kaip jis savanoriu dirbo įvairiose stichinių nelaimių nuniokotose zonose, kaip iki 65 metų (tik tiek galima) buvo reguliariu kraujo donoru ir t.t.
Grįžom apie 20 val, mirtinai nusikalę, bet patenkinti, kad įgyvendinom tai, ką norėjom.
Sekantis pasivaikščiojimas kalnuose - šį sekmadienį, "sentiero del viandante". Reiks vėl anksti keltis. Kas su mumis?