Atsakymas i rebusa + paslaptingas pagrobimas (Pisa, Lucca, Lido di Camaiore)

Jau kai prisikaupe rasliavos... Nu juk negaliu nepasigirti, kad vakar suvaikstinejom 26 km kalnais, o pries tai  visa savaite gidavau (telepatiniu budu, t.y. atspausdindama is anksto instrukcijas + kontrole telefonu :) ) dviems lietuviams draugams, o dar pries tai praleidau savaitgali Mantovoje... Visko vyksta, bet man taip patinka. Taip daug labiau. O ir pomidorus, kad ir kiek paveluotai, pasodinti spejau.
Taigi dabar apie atsakyma i rebusa. Mane nuvyle truputi mano 28 prenumeruotojai, ir pradejau itarti, kad jie tik prenumeruoja, bet neskaito (kaip as kai kuriu blogu :) ). Dar nuvyle faktas, kad pirmoji atsakiusi Rita (kuri jei neklystu nera tarp prenumeruotoju, ir todel mane nustebino tuo, kad seka mano kelio vingius :) ) iskart ir pataike. Specialiai neparasiau, kad pataike, tikedamasi dar kokiu nors pasiulymu is serijos taici ir makarena :) Nes man ten jie visi taip ir atrode... Priza issiusiu Ritai, susitarsim per feisbuka :)


O dabar apie viska nuo pradziu.
Draugiskai gyvenancios kartu poros turbut supras mano beda, kad artejant Kaledoms ir Gimtadieniams ilgainiui darosi vis sunkiau ir sunkiau sugalvot kokia tooookia dovana artimiausiam zmogui. Daug lengviau, kai su juo negyveni... Gal todel manes visai nepiktina tokios praktiskos dovanos kaip kojines ar dovanu cekiai :) Bet kol kas tai ne man.
Taigi, artejant Carlo gimtadieniui pradejau dairytis ko nors ypatingo. Ir sugalvojau ji pagrobti. Per visokiu neimanoma-nepirkti pasiulymu puslapi radau nebloga varianta - prie juros, Lido di Camaiore, Toskanoj, 25km nuo Pizos, dvi naktys keturiose zvaigzdutese plius vakariene ir sampanas - 99 EUR. Kaip taupi persona negalejau nepirkt, taigi paemiau, per visokius vargus uzrezervavau kambari Carlo gimtadienio datai ir regzdama savo pinkles tylejau (ir dar truputi melavau). Melai tiesa sakant prasidejo ta pacia diena, nes tik pagalvokit koks gudrumas mano galvos, nepastebejau kad internete tam puslapy ivestas Carlo kreditines numeris, taigi kol as susivokiau kas nutiko, jis jau gavo zinute apie is jo korteles nuskaiciuotus 99 eurus :) teko kurti istorija ir grazinti jam eurus... na ir taip toliau... visi melai suveike ir grazia penktadienio popiete atsiprasius is darbo, sukrovus abiems lagamina ir ji gerai paslepus, privaziavau prie namu, atseit, pasimt jo pietaut. Teko darkart sumeluot (Carlo nenorejo palikt masinos garaze), bet galiausiai pagrobtasis tykiai sedejo mano masinoje naiviai galvodamas kad vaziuojame i musu mylima bara sumustiniu valgyti. Pravaziavus posuki i baro parkinga Carlo atsisuko ir klausiamai i mane paziurejo, as tik sypsojaus. Carlo "jeigu tu galvoji mane cia tampyt po visa Lombardija, tai zinok as alkanas". Linktelejau maiselio ant galines sedynes link, ten buvo sumustiniai, vaisiai, visa ko reikia greitiems pietums masinoje. Uz valandos keliones Carlo jau suprato, kad vaziuojam toli, kad nakvosim, uz poros valandu pradejo rimtai itart, kad sukroviau lagamina. Artejant treciajai valandai speliojimai jau buvo kosmoso lygmeni - ir Elbos sala, ir kas tik nori... Prisipazinau tik isukdama i miesteli :)
Viesbutis buvo keturiu senu zvaigzduciu. Su truputi pabyrejusiu tinku, truputi neuzsidaranciom duso durelem, bet su sampano buteliu kambary! Su pagrobtuoju ismaukem visa butelaiti pagrobimo proga ir leidomes vakarienes viesbucio restorane. Viskas puiku, bet neverta pasakojimo. Po naktinio pasivaiksciojimo papludimiu (as su aukstakulniais!) nusprendem po tokios ispudziu pilnos dienos gerai issimiegoti.
Sestadieni pasukom Pizos link. Kai pro vartus iejau i pagrindine Pizos aikste (vadinama Stebuklu aikste), visai rimtai garsiai issiziojau. Tokios grozybes ko gero nebuvau macius. Tiek daug grazaus, balto, zalio ir gyvo. Baznycia, krikstykla, bokstas, kapines. Keturi objektai, visi vienoj vietoj. Milijonai zmoniu ant zoles, ant boksto, prie boksto... I boksta nusprendeme nelipt (kaina nugasdino), pasitenkinom kitais trim objektais.
Papietavom studentiskam Lonely Planet rekomenduotam bariuky (gardziai gardziai), perejom parduotuveles, nukovem suknute man ir dirza Carlo ir dar prisifotkine (mane atsistoti i poza su bokstu teko ikalbineti, man buvo geda, nes as save ispuikusiai laikau Aukstesnes Klases Turiste) pasukome toliau... I Lucca, nuostabu viduramziska miesta su pasakiska apvalia aikste, daugybe baznyciu, gatveliu, nuostabiom islikusiom apsauginem sienom ir nepakartojama dvasia... Ten jau buvom buve, todel konkreciu objektu neieskojom, tiesiog vaiksciojom, dziaugemes per visa miesta issitiesusiu sendaikciu turgumi, atmosfera, sokome apvaliojoje aiksteje, gerem aperityva ir vakarieniavom...
Sekmadieni buvo numatytas relaksas. Lido di Camaiore - tai savotiska vakarietiska Palanga su mokamais gultais ir daug daug baru. Kadangi dar ne sezonas, tai uz gultus prie juros nieko nepaprase. Neatrode labai karsta, todel kremu nuo saules nesiterliojau. Puikus rezultatas matesi kita diena - man asmeniskai mano veidas buvo panasus i pripuciama raudona vezi, ir darbe su savo bepradedancia luptis nosimi nelikau nepastebeta.
Toks vat buvo pagrobimas. Netiketas, bet gerai pavykes :) Galvoju, gal visai ir ismokciau meluoti, reikalui esant...


Svyrantis Pizos bokstas nuo beveik zemes :)



Pizoje radau grandiniu!!!! (kam neaisku, as dirbu grandiniu fabrike :) )





Carlo kabinejasi prie vietiniu Pizos merginu

Kazkurio Lucca restorano dureles...



Beprociu sokiai apvalioje Lucca aiksteje





Taiptaip, si nuotrauka daryta Balandzio 17 diena



Pliaze radom sulauzytus ir saules palydytus akinius. bus puiki dovana draugui! :)







   

        

Rebusas

Na va, dėl visokių techninių ir ne tik kliūčių tiek ilgai nerašiusi, pagaliau. Turiu daug pasakojimų - namie pastaruoju metu buvom itin retai (ir todėl vakar, per pačias Velykas, nuodėmingai valėm balkoną ir skalbėmės, bet kada gi daugiau????), bet pradėkim nuo rebuso - konkurso.Prizas - universalus hiper modernus naujausių technologijų medinis spagečių porcijų matuoklis. Fotkes neturiu, patingėjau nufotkint. O atiteks pirmam teisingai atsakiusiam (komentaruose). Ką visi šitie keisti žmonės daro, kur ir kodėl???????

Turinas

Mieli biciuliai, draugai, artimieji ir nepazistamieji. As esu tinginiu tingine. Nuo tada kai neturedama darbo atradau feisbuke farmville ir cityville, tapau priklausoma ir neberasau blogo, dirbu letai ir retai ir siaip, gyvenu savo pastatytam mieste su daznais vizitais i uzmiescio ferma.
Na gerai, padetis nera tokia rimta, bet su blogu tai tikrai apsileidau.
Tai dabar imu jauti (Turino, apie kuri rasysiu, simboli!) uz ragu ir tesiu savo italiska istorija.

Pastaruoju metu mus uzklupo netiketi ir nebudingi siam metu laikui karsciai. Ta proga nuotaika stipriai pasitaise, ir mano gyvenimas po truputi pradeda panaseti i gyvenima Lietuvoje - milijonas planu, noru ir veiklu. Stai sivakar einu i sausainiu kepimo kursus :) O penktadieni (kaip gerai kad maniskis lietuviskai neskaito :) ) rengiu siurpriza Carlo - apsimetusi kad vaziuojam pietauti i bara, isvesiu ji visam savaitgaliui prie juros (lagaminus sisyk krausiu viena ir paskutine minute :) ).
O pries savaite pabuvom Turine. Senas planas, senas noras, o igyvendinti ji atsirado proga pamacius, kad balandzio pradzioje Turine koncertuoja Jamiroquai. Situacija truputi juokinga, nes pamatem atskirai, ir nusprendem vienas kita nustebinti.. Taip Valentino dienos proga likom su keturiais bilietais i ta pati koncerta Turine...
Taigi, penktadieni pakrovem mano lietuviskai italiska fiatuka lagaminais ir isbildejom. Del tradiciniu kamsciu ir tradiciniu viesojo transporto streiku atvaziavom truputi velai, tai beliko sukapoti po pica, paaikcioti kaip silta (vidurnakti ejom miestu trumpom rankovem ir nebuvo salta) ir eit miegot musu super mielame ir netolimame nuo centro nuomojamam butuky.
Sestadienio ryta pasitarem, kad pataupysim jegas vakaro koncertui, bet jau tada giliai sirdy as zinojau, kad nieko is to neiseis... Kai grizom pries koncerta namo, vos sliauzem :)
Taigi, keletas sestadienio akcentu:

• DVIRATUKAI!!!!! atradom legendiniu Vilniaus oranziniu dviraciu pusbrolius, geltonus dviracius, kurie zinoma daug gudresni uz kapitalistinio pasaulio naujokus lietuvaicius. Teko eiti i centre isikurusi biura, susimoketi po penkis eurus, palikti kreditines korteles numeri ir gauti magnetine kortele. Veikia paprastai - pirmasis pusvalandis nemokamas, tolimesni vis brangsta. jei pirmo pusvalandzio begyje pristatai dviratuka i punkta (punktu pilna visam mieste, su kortele gauni ju zemelapi), "sesija" baigiasi, taigi jei vel ji pasiimi (net ir ta pati dvirati), pradeda tikseti ir vel pirmas nemokamas pusvalandis. Taip nemokamai prisivazinejom tiek kad nei sedyniu nei koju sekancia diena nelabai jautem. O as dar ir nubildet nuo jo sugebejau paciam centre vidury gatves, ratui ismukus i tramvajaus begi... Scena zavinga - blondine nubrozdintu smakru ir alkune guli vidury gatves, jos rankinukas dar toliau, o visa pagrindine miesto gatve sustojusi ziuri.
• SOKOLADO MUGE - Turinas garsus mesyte ir sokoladu. Ta proga ir ganetinai garsi ir populiari sokolado muge, uzemusi visa didziule aikste. Ir ko tik neprisiziurejom... Sokoladiniu kebabu, pyragu, saldainiu, sokladu su roziu ziedlapiais ir su druska, mobiliako ir laptopo formos ir tt... Gurkstelejau likeriuko is sokoladines taureles, kuria po to smagiai sutriauksti galima. Papirkom truputi atsargu ir truputi dovanu.
• PIETUS SU EKOLOGISKAIS BIOLOGISKAIS HAMBURGERIAIS. Tokiu vietu Turine daugiau negu viena. Yra Makdonalda pasiepiantis tinklas, kuris vadinasi Makbun (vietine tarme ma che buono - bet kaip skanu), o kita garsi tokio pobudzio vieta - EAT'aly. I ja ir patraukem. Meniu perskaitai karves CV (Modesta klause ar negaila po to valgyt) - kas augino, kur augino, bet ir duona ir darzoves isanalizuotos, kaip miltai malti, kieno ir kur ir t.t. net kecupas ir garstycios ekologiski! Alus naminis, bulvytes keptos sviezios, aliejuotos tokios kaip namie, netraskios. O mesos gardumas neispasakytas! Ir skrandziukas po to neverkia, ir sotus buvom iki velaus vakaro...
• PREKYBA KONCERTO BILIETAIS. Turejom tuos du atliekamus bilietus... Carlo su savo inteligentiska isvaizda ir as, su maziau inteligentiska, bet kuklia ir nepardavejiska... Dargi pasiklydom (su dviraciais, ir i koncerta vaziavom su dviraciais), atvaziavom velai... Teko konkuruoti su vietiniais perpardavinetojais, kurie nors mums patarinejo pardavinet aukstesnem kainom, kazkodel is musu pirkt nepanoro :) Galiausiai pardavem vidutinio amziaus porelei, vyriskis su cigarete dantyse nuzvelge Carlo ir pasake "neatrodai kaip sukcius, tikiuosi nebus padirbti", o mes vienas per kita pasakojom miela istorija apie vienodas vienas kitam skirtas dovanas...
• JAMIROQUAI KONCERTAS. Nors sunkiai ejau is nuovargio, linguoti ir sokt kazkaip dar pajegiau. I gala tiesa jauciaus truputi keistai - kompanija aplink ISTISAI ruke zole, dar pora jaunuoliu cigaretes... Bet Jamiroquai nenuvilia. Muzikos lygis, pasirodymo lygis, scenografijos lygis... Vienzo, LYGIS.

Sekmadieni prabudau truputi pamelusi (as cia apie melynes, nebijokit) :) Bet diena ir vel buvo sviesi, tai mes ir vel nauju nuotykiu ieskot iskeliavom. Vel daug kartu apsukus centra su dviratukais atstovejom iiilga iiilga eile i kino muzieju ir jame esanti panoramini lifta. Pasimaivem ekrane su Matricos veikejais, padrybsojom ant gultu ziuredami istraukas is filmu, apziurejom visokiu filmu interjerus ir suzinojom siek tiek kino istorijos. Idomu. Liftas butu gal ir truputi nuvyles (nors labai grazus pats liftas), bet virsuje sutikom dirbancia lietuvaite Grazina, tai kazkaip visai simpatiska ir sita ekskursija pasirode... Nors zadejom isvaziuoti is Turino apie 16 val, uzlaike Turinas mus... Uzlaike tobuli ilgai ieskoti bateliai uz mazai euru, restoranelis su staliukais gatveje siulantis visokius kumpius ir desras... Isvaziavom devinta... Ryte i darba ejom neissimiegoje, bet labai, labai laimingi.
Vienas is miestu (kartu su Bolonija, apie kuria jau rasiau), kuriuose man patiktu gyventi.
Jei neuzsitingesiu ir vel, reiketu parasyti ir apie kulinarijos kursus kuriuose buvau ir apie gimtadienio vakareli-siurpriza ir... Tikekimes, kad neuzsitingesiu :)


Pirmos minutes pagrindineje sauletoje Turino aiksteje



Ekologiski hamburegeriai su ekologisku alumi :)

Sokolado kebabas...

Dar visokio sokolado...

Karstis, saule, sokoladas ir snaudulys "Spalm beach'e" (italiskai spalmare - tepti)

Keliam taures uz sekmingai suprekiautus atliekamus bilietus

Jamiroquaaaaaai

Ir dar Jamiroquai

Garsiojo Egipto muziejaus (didesnis, sako, tik Kaire) neaplankem. Sekanciam kartui liko

Nuo karscio ir saules nukeipe pilieciai

Buvo tikrai karsta!!!!

Kino muziejaus pilotas Carlo :)

Kaip mes žiemos ieškojom

Už lango lyja lietus. Lietus mane truputį liūdina. Todėl šiandien grįžusi užtraukiau aklinai žaliuzes, užsidegiau šviesas, išsiviriau žolelių arbatos ir apsimečiau, kad nelyja. Beveik pavyko save įtikinti.
O vat sniegas man gražus. Sniegas manęs neliūdina, nors kartais truputį gąsdina, nes man nepatinka šaltis.
O mano mylimiausias metų laikas visada buvo pavasaris, kai viskas pradeda tirpti ir lietis. Tas teškėjimas, švytėjimas, judėjimas mane nori nenori išjudina, pažadina šypseną ir uždega šviesą. Pirma atminties nuotrauka pavasario kategorijoje - Vilniaus senamiestis ir Pilies gatvės pakraščiu žemyn link Katedros čiurlenantis eks-sniegas. Nors tiesą sakant, net nesu tikra, kad tikrai ten taip teka ir teška viskas. Atmintis, žinia, linkusi poetizuoti.
O dabar ne apie atmintį, dabar apie dabartį. Kadangi ieškoti vasaros nepavyko (dar prieš visus nelemtus įvykius aplink naujuosius bandėm pabėgt į Egiptą, bet kišenė mūsų norų nepakėlė :) ), nusprendėm ieškoti žiemos. O iš tiesų tai nieko mes nenusprendėm, už mus nusprendė nuolaidos :) Pagavę internetinį pasiūlymą jau senokai už nedaug eurų nusipirkome kuponą į čiuožyklą, kuponą į SPA ir kuponą savaitgaliui kalnuose. Kuponas SPA dar laukia savo eilės, o kiti du buvo smagiai išnaudoti.
Čiuožyklą turime ir mes Lecco, bet per pusantrų metų kojos (anei fiatas) iki jos nenušė, kaip žinia, dažnai prireikia spyrio į minkštąją (tokio kaip itin žema kaina), taigi važiavom į Sesto San Giovanni, kuris vadinamas Milano miegamuoju. Miestely įdomaus nieko, taigi pasukom tiesiai į čiuožyklą. Tarp klykiančių paauglių, keletos romantiškų porelių ir nedrąsių tėvelių su mažaisiais, dau nenusileidome ir palei sienas nerėpliojom. Pasirodė, kad taip vadinami rolikai savo padarė, ir su ledu susitvarkau geriau, negu seniau. Nei atgal važiuot nei kokį triuką iškrėst (jei visai atvirai, anei stabdyt) kol kas nepavyko, bet aš dar jauna, ateis ir mano valanda :)
Na o tikrą žiemą radome šį savaitgalį lietuvių, čekų, rusų ir lenkų pamėgtame Livigno kurorte. Penktadienio vakarą mašiniuku tris valandas riedėjom į kalną. Užkilom į 2200m aukštį, pravažiavome Šveicarijos gabaliuką, o grįžę į italiją nusileidome į nuostabaus grožio slėnį 1800 km aukštyje - Livigno miestelį.
Miestelio atmosfera kažkuo priminė Druskininkų sanatoriją "Vilnius", kur visi kaip uniforma pasipuošę baltais minkštais chalatais. Čia gi visi dėvi girgždančias slidininkų kelnes, puikuojasi nuo saulės nusilupusiom nosim ir spalvotom kepurėm. Ore sklando atostogų-poilsio-pramogų nuoaika. Trys girtutėliai anglai rėkauja, o po to mandagiai paaiškina, kad iš tiesų jie tikri džentelmenai. Dosnūs užsieniečiai paskutinį vakarą "patipsina" padavėją ir išsiprašo bučkį (tiksliau tris). Visi juokiasi, garsiai šnekasi, geria alų ir vyną ir bombardiną. Italija...
Gardžiai pavalgę draugiškoje picerijoje, grįžome į mūsų simpatišką viešbutuką, taip penktadienis baigėsi.
O šeštadienį laukė pirmasis tikras Evelinos slidinėjimas.
Įrangos nuoma - už kampo, vaikiškos trasos - už kito kampo. Taigi, viskas paprasta. Eini išsnuomot slidžių, pakšt, minus trissdešimt šeši eurai. Tada kaukši plastikiniais batais asfaltu iki trasos. Šmaukšt, vienos dienos bilietas keltuvams, trisdešimt eurų žmogui. Kyli.O tada žemyn - šuuuuuuuuuuf, šuuuuuuuuuuuuuuf, šuuuuuuuuuuuuuuf, šuuuuuuuuuuuuuf... Iš pirmų keturių nusileidimų kritau tris. Po to pagavau sistemą. Nu gerai, beveik visą laiką važiavau slides sudėjus į "V" raidę, nes taip važiuojasi lėčiau, bet važiavau! Na ir kas kad visi trys bandymai nuo tikro kalno nusileist baigėsi nusiritimu. Na ir kas kad "įmušiau įvartį" visu kūnu į apsauginį namą saugantį tinklą... Bet kiek kartų nusileidau sklandžiai! Ir kaip man patiko! Tas laisvės jausmas... Tas jausmas, kad slidės valdomos, kad važiuoja ten kur nori, stabdo, kai nori... Pietavom lauke, nes buvolabai šilta ir saulėta. Žiūrėdami į sniegą. Nerealu. Penkias valandas "atidirbę", pasidavėm tik kai fiziškai uždarė keltuvus (tiesą sakant vieną "ultimissimisssimą - patį paskutiniausią" kartą keltuvų darbuotojų išprašėm). Tada viešbutį laukė turkiška pirti ir sauna, arbata ir poilsis, po to soti vakarienė, o sekmadienį - truputis šopingo (ta zona laisva nuo PVM, todėl kai kurie dalyki kainuoja stipriai pigiau (taip grįžom su aštuoniais skirtingais likerių buteliais, maišu vietinų skanėstų ir Dior blakstienių tušu). Sekmadienį snigo, priminė Lietuvą...
O Lecco pavasaris. Liūtys, bet oras šyla, pirštinių nebesinori.
O kovo 17 švenčiam šimtą penkiasdešimt suvienytos Italijos metų ir į darbą neinam. Valio!

 

Atostoga

Anadien ant mano draugės Avies statuso feisbuke perskaičiau "Atostoga, greičiau ateik". Patiko man ta atostogų vienaskaita. Toks mažytis atostogų variantas - viena atostoga :) Tokią netikėtai paturėjom šį savaitgalį...
O istorija beveik komiška. Ketvirtadienio vėlų vakarą paskambino Carlo draugas. Jo šefas, didelis šveicarijos finansų bosas, mat, davė jam savo besibaigiantį galiot "smart box" (nepamenu kaip Lietuvoj šitas džiaugsmas vadinasi - tai toks naujas būdas dovanoti dovaną, kurią gali pasirinkti pats... iš sąrašo.. mūsų atveju - smart box vadinosi "Žavinga nakvynė" ir dovanojo vieną nakvynę viename iš kelių šimtų žavių Italijos viešbučių). Terminas - iki pirmadienio. Jo paties draugė negalėjo tą savaitgalį, tai tarsi karštą bulvę permetė dovaną mums (kai pagalvoji, jei sužinotų žmogelis, kuris dideliam šveicarų bosui dovanojo šimtą dvidešimt eurų kainuojančią dovanėlę, kieno rankose ji pabaigė savo dienas...gal geriau dovanoti gėlių ir saldainių :) ).
Penktadieni po darbų sėdom skambinti ir ieškotis, kur nukeliauti. Pradėjom su užmoju - Venecijos centras, Genuja.... Viskas buvo pilnai "užbukinta". Be to, nors mes nesigyrėm, bet keletas atsiliepusiųjų telefonu pasiguodė, kad šiom dienom baigia galioti "smart box", tai jų turėtojai užplūdo viešbučius...
Nežinau, kiek perskambinom. Visur pilna. Toliau ir arčiau.. Galiausiai juokdamiesi paskambinom į Bergamo (30km nuo mūsų), svajodami bent jau apie baseiną ir pirtis. NIEKO! Beliko skambinti į Cernobbio (tiek pat kilometrų į kitą pusę nuo mūsų, prie to paties mūsų ežero). Ten kambarys buvo, tai nesiderėjom ir jamėm...
Truputį mus pačius juokas ėmė nakvoti keturiasdešimt minučių kelio mašina nuo namų, bet kaip sakoma dovanotam arkliui... Taigi šeštadienio popietę išsiruošėm į mūsų ATOSTOGĄ.
Pirmas sustojimas - Baradello bokštas, kuris atvažiavus į Como (Lecco mylimą ir nekenčiamą brolį) matosi iš visur. Graži panorama (nors ir pasislėpus saulei), geras valandėlės pasivaikščiojimas mišku, pradžia nebloga.
Antras sustojimas - Como, Villa Geno. Kažkaip neprotingai toli prisiparkavom, tai dar gerą valandžiukę papėdinom (tik į gerą). Vila didelio įspūdžio nepadarė, bet nueiti iki jos - kelias gražus.
Trečias sustojimas - Villa Olmo. Šita tikrai graži. Planavom kažkada į ją važiuoti vasarą, kai joje buvo eksponuojamas Rubensas, bet kažkaip nesusiorganizavom. Į pačią vilą neįėjom, bet aplinka graži tikrai.
Toliau - Cernobbio, dailus miesteliukas su prabangiom paruotuvėm, garsėjantis prabanga ir gražiais vaizdais. Viešbutis kalne - kai pamatėm vaizdą pro langą - netekom amo... Deja, vakarėjo, su mano muiline neišėjo gerai nufotkint, o sekmadienio ryte buvo rūkas (beprotiškai gražu, bet "muilinė" negriebia), tai teks įjungt vaizduotę gerbiamiems žiūrovams...
Tada aperitivo (nuostabi itališka tradicija) jaukiame bare, vakarienė restorane kurio pavadinimas nežadėjo nieko gero (Tom & Jerry) bet mus nudžiugino (ypač dieviško skonio tiramisu ir panna cotta)...
Sekmadienis buvo mažiau sėkmingas - apsukom ratu visą Como ežerą, tikėdamiesi pasivaikščioti botanikos muziejumi tituluojamoje Villa Carlotta, bet ši pasirodo iki kovo 5 dar uždaryta... O po to tikėdamiesi atsiimti užsakytą ir jau pagamintą veidrodį mūsų namams (bet pasirodė kad sekmadienį nedirba).
Ech, bet atostoga buvo nebloga. Ir tokia netikėta :)

Pakeliui į Baradello bokštą

O čia jau prie bokšto...

Villa Geno labiausiai patiko... viržiai (kuriuose pažadinau milžinišką kamanę :) )

Prie Villa Olmo...

Detalė (prie Villa Olmo)

Villa Olmo

Aperitivo...

Rūkuos paskendęs vaizdelis pro viešbučio langą

Viešbučio balkone

Pavasario kvapas

As zinau, zinau, zinau kad pas jus gili ziema be jokiu prosvaisciu.
Bet juk truputi paerzinti nieko blogo, ar ne? :)
Pas mus pries pora savaiciu cia taip uztrimitaves pavasaris buvo, kad paltus jau buvom i spintas sugrude ir issitrauke siltus, bet simtakart jaukesnius uz paltus megztinius. Dabar pavasaris nurimo, bet tebera :) Nors ir siryt teko grandyti leduka nuo masinos stiklu... bet po to isigroja saule, ir pliusas pasiekia savo. Parduotuvese matau zmones, dezem perkancius visokias primules, naslaites ir kitas gelytes balkonams. As irgi neatsilaikiau, truputi "paprimulinau", o narcizai namie ant stalo primena kad JAU JAU JAU.
Supermarketuose vel atsirado zoleliu vazonuose, taigi is naujo pradedu rinkti per ziema numarinta kolekcija, pirmasis i namus atkeliavo salavijas...
Graziais sestadieniais jau norisi eiti, vaikscioti, buti lauke... Anadien, paciom tom sviesiausiom ir silciausiom dienom nuvaziavom i Colico. Jis vis prie Como ezero, bet kitam gale, tai niekaip jo nepasiekdavom. Grazu. Tiesa sakant, visi tie paezeres miesteliai truputi panasus, bet nenusibosta, taip gera saulutei svitinant praeiti ezero pakrante grozintis vis dar baltais kalnais...
Per ta laika kol nerasiau, spejau pabuti ir Lietuvoj, kuri man sukele priestaringu jausmu... I svienos puses - viskas taip sava ir miela, is kitos - taip tamsu, pilka, niuru ir pikta... ir salta :) ir slidu vazineti. ir vis ant galvos krenta kas nors - lietus, sniegas, ar lietus ir sniegas kartu... privalgiau ilgam kugeliu, vedaru, cepelinu, barsciu ir silkes. Supratau kad dabar mano gyvenimas truputi keistas - jei grizciau i Lietuva, man visada truktu Italijos. O Italijoje man visada truksta Lietuvos. Taip ir plesaisi zmogus, taip ir gyveni per 2000 km.
Gal truputi dazniau pradesiu rasyti. Kazkaip paciai lengviau pasidaro padeliojus mintis...Va, rankinej turiu fotoaparata,  gal ir reporteris manyje vel prabus? :)
Beje, atsiprasau uz lietuvisku raidziu nebuvima. Rasau ne savo kompiuteriu... :)