Už lango lyja lietus. Lietus mane truputį liūdina. Todėl šiandien grįžusi užtraukiau aklinai žaliuzes, užsidegiau šviesas, išsiviriau žolelių arbatos ir apsimečiau, kad nelyja. Beveik pavyko save įtikinti.O vat sniegas man gražus. Sniegas manęs neliūdina, nors kartais truputį gąsdina, nes man nepatinka šaltis.
O mano mylimiausias metų laikas visada buvo pavasaris, kai viskas pradeda tirpti ir lietis. Tas teškėjimas, švytėjimas, judėjimas mane nori nenori išjudina, pažadina šypseną ir uždega šviesą. Pirma atminties nuotrauka pavasario kategorijoje - Vilniaus senamiestis ir Pilies gatvės pakraščiu žemyn link Katedros čiurlenantis eks-sniegas. Nors tiesą sakant, net nesu tikra, kad tikrai ten taip teka ir teška viskas. Atmintis, žinia, linkusi poetizuoti.
O dabar ne apie atmintį, dabar apie dabartį. Kadangi ieškoti vasaros nepavyko (dar prieš visus nelemtus įvykius aplink naujuosius bandėm pabėgt į Egiptą, bet kišenė mūsų norų nepakėlė :) ), nusprendėm ieškoti žiemos. O iš tiesų tai nieko mes nenusprendėm, už mus nusprendė nuolaidos :) Pagavę internetinį pasiūlymą jau senokai už nedaug eurų nusipirkome kuponą į čiuožyklą, kuponą į SPA ir kuponą savaitgaliui kalnuose. Kuponas SPA dar laukia savo eilės, o kiti du buvo smagiai išnaudoti.
Čiuožyklą turime ir mes Lecco, bet per pusantrų metų kojos (anei fiatas) iki jos nenušė, kaip žinia, dažnai prireikia spyrio į minkštąją (tokio kaip itin žema kaina), taigi važiavom į Sesto San Giovanni, kuris vadinamas Milano miegamuoju. Miestely įdomaus nieko, taigi pasukom tiesiai į čiuožyklą. Tarp klykiančių paauglių, keletos romantiškų porelių ir nedrąsių tėvelių su mažaisiais, dau nenusileidome ir palei sienas nerėpliojom. Pasirodė, kad taip vadinami rolikai savo padarė, ir su ledu susitvarkau geriau, negu seniau. Nei atgal važiuot nei kokį triuką iškrėst (jei visai atvirai, anei stabdyt) kol kas nepavyko, bet aš dar jauna, ateis ir mano valanda :)
Na o tikrą žiemą radome šį savaitgalį lietuvių, čekų, rusų ir lenkų pamėgtame Livigno kurorte. Penktadienio vakarą mašiniuku tris valandas riedėjom į kalną. Užkilom į 2200m aukštį, pravažiavome Šveicarijos gabaliuką, o grįžę į italiją nusileidome į nuostabaus grožio slėnį 1800 km aukštyje - Livigno miestelį.
Miestelio atmosfera kažkuo priminė Druskininkų sanatoriją "Vilnius", kur visi kaip uniforma pasipuošę baltais minkštais chalatais. Čia gi visi dėvi girgždančias slidininkų kelnes, puikuojasi nuo saulės nusilupusiom nosim ir spalvotom kepurėm. Ore sklando atostogų-poilsio-pramogų nuoaika. Trys girtutėliai anglai rėkauja, o po to mandagiai paaiškina, kad iš tiesų jie tikri džentelmenai. Dosnūs užsieniečiai paskutinį vakarą "patipsina" padavėją ir išsiprašo bučkį (tiksliau tris). Visi juokiasi, garsiai šnekasi, geria alų ir vyną ir bombardiną. Italija...
Gardžiai pavalgę draugiškoje picerijoje, grįžome į mūsų simpatišką viešbutuką, taip penktadienis baigėsi.
O šeštadienį laukė pirmasis tikras Evelinos slidinėjimas.
Įrangos nuoma - už kampo, vaikiškos trasos - už kito kampo. Taigi, viskas paprasta. Eini išsnuomot slidžių, pakšt, minus trissdešimt šeši eurai. Tada kaukši plastikiniais batais asfaltu iki trasos. Šmaukšt, vienos dienos bilietas keltuvams, trisdešimt eurų žmogui. Kyli.O tada žemyn - šuuuuuuuuuuf, šuuuuuuuuuuuuuuf, šuuuuuuuuuuuuuuf, šuuuuuuuuuuuuuf... Iš pirmų keturių nusileidimų kritau tris. Po to pagavau sistemą. Nu gerai, beveik visą laiką važiavau slides sudėjus į "V" raidę, nes taip važiuojasi lėčiau, bet važiavau! Na ir kas kad visi trys bandymai nuo tikro kalno nusileist baigėsi nusiritimu. Na ir kas kad "įmušiau įvartį" visu kūnu į apsauginį namą saugantį tinklą... Bet kiek kartų nusileidau sklandžiai! Ir kaip man patiko! Tas laisvės jausmas... Tas jausmas, kad slidės valdomos, kad važiuoja ten kur nori, stabdo, kai nori... Pietavom lauke, nes buvolabai šilta ir saulėta. Žiūrėdami į sniegą. Nerealu. Penkias valandas "atidirbę", pasidavėm tik kai fiziškai uždarė keltuvus (tiesą sakant vieną "ultimissimisssimą - patį paskutiniausią" kartą keltuvų darbuotojų išprašėm). Tada viešbutį laukė turkiška pirti ir sauna, arbata ir poilsis, po to soti vakarienė, o sekmadienį - truputis šopingo (ta zona laisva nuo PVM, todėl kai kurie dalyki kainuoja stipriai pigiau (taip grįžom su aštuoniais skirtingais likerių buteliais, maišu vietinų skanėstų ir Dior blakstienių tušu). Sekmadienį snigo, priminė Lietuvą...
O Lecco pavasaris. Liūtys, bet oras šyla, pirštinių nebesinori.
O kovo 17 švenčiam šimtą penkiasdešimt suvienytos Italijos metų ir į darbą neinam. Valio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą