Toskana. I dalis. Orciaverde.

Tiesa, kad atostogomis mėgaujiesi labiau po sunkaus darbo. Mano praeiti metai sunkiu darbu nekvepėjo, todėl truputį niurzgėjau, kad nors ir keistai skamba, bet aš labiau noriu dirbt, negu atostogaut... Bet iš tikrųjų tai atostogos yra atostogos. Net jei jos atostogos tik nuo namų, buities, rutinos ir tamsių minčių... Grįžau tokia pasikrovusi geros energijos... Noro gyventi, džiaugtis, šypsotis, ką nors nuveikti... Kai su tokia energija nėriau į kasdienybę, tai va tik savaitei nuo grįžimo praėjus išnėriau oro įkvėpt ir prie interneto prisėdau :)

Toskana buvo labai gerai. Pirmąsyk Toskanoje buvau žiemą. Tada, pamenu, buvo siurprizas kur važiuosim. Ir kai jau kelis šimtus kilometrų nuo namų nutolom, ir Carlo džiugiai pasakė, kad važiuojam į Arezzo, aš suraukiau nosį - o kodėl ne į Florenciją? Ar bent Sieną? Lietuvio ausiai Arezzo negirdėtas, todėl atrodo mažiau įdomus ar romantiškas. Oi kaip atsiprašinėjau Carlo po to, kai pamačiau tą Arezzo... na, supratau, kad jei aš nieko negirdėjau apie miestą, tai dar nieko nieko nieko nereiškia. Taigi kai šįsyk sužinojau, kad keliausim į Grossetto provinciją, nosies neberaukiau... Juolab kai Carlo tėtis pasakė - jūs važiuojat į gražiausios Italijos dalies gražiausią dalį...
Pats Grossetto, tiesą sakant, nieko gero. Viena graži aikštė, ir tiek žinių. Bet apylinkės...
Pirmąją savaitę praleidome "agriturismo", kuris vadinosi Orciaverde, netoli nedidelio miestelio Montenero. Mūsų "palociai" - visas visiškai naujas (buvom pirmieji gyventojai) puikiai įrengtas butas, su vaizdu į nuostabiai erdvų tipišką toskanišką laukų peizažą. Gavę tokią prabangą už neįtikėtinai žemą kainą (364 eurus savaitei) nekreipėm dėmesio, kad sodyba netoli kelio, kad šeimininkai tebetęsia statybas (įrenginėja baseiną), kad girdisi, ką kalba kaimynai... Juolab, kad galėjome namie gamints valgyti, taip sutaupydami dar labai daug pinigų...
Taigi per tą savaitę apžiūrėjom St Antimo vienuolyną, Castelnuovo miestelį, Montalcino (iš kurio kilęs geriausias Italijos vynas Brunello di Montalcino), kuriame dar pataikėme ant istorinio "Palio" - t.y. viduramžiškų žaidynių tarp miesto rajonų, apie kuriuos parašysiu daugiau atskiram poste.
Matėme miestus, išskaptuotus iš uolos - Sovana, Pitigliano ir Sarono, etruskų miesto griuvėsius Roselle, kitus viduramžiškus miestelius Arcidosso, Castiglione d'Orcia, Murlo, Cascina Porrona, Pienza, kurioje dar sudalyvavome "Il postino" graso takelio autoriaus kompozitoriaus Bacalov koncerte...
Buvom ir prie jūros nukeliavę visai dienai, į regioninį parką, vietovė vadinosi Marina Alberese.
Nukeliavom ir iki San Galgano miestelio, kur šventasis Galganas (kurio pavardė, beje, tokia pat kaip mano Carlo - Guidotti) kitados įsmeigė kardą į akmenį... Ir iš tiesų... Mokslininkai negali paaiškinti, nes kardas tikrai akmeny, jo viduje...
Apžiūrėjom Montenero, Monticello miestelius, o Montelaterone viduramžiškam senamiesty mus užklupo tikrų tikriausia audra. Aptemo viskas, pradėjo pliaupti... Pasiklydom... Nei baro, nei parduotuvės, nei vieno žmogaus ir net katino.. Atrodė viskas kaip siaubo filme. Kai po valandos blaškymosi, šlapi iki apatinių, aš iš baimės apsiverkusi pagaliau radom mašiną, lietus pradėjo silpti...
Prisiragavom vynų - tiek lankydami vietinius vyndarius, tiek tradicinėje "Žvaigždžių taurės" šventėje - Švento Lorenzo naktį, rugpjūčio 10, kuomet intensyviausiai krenta žvaigždės (nors per teliką sakė, kad ta data dabar pasislinkusi per dvi dienas), viduramžiškuose miesteliuose vietiniai vyndariai ragina paragauti jų produkcijos - už 5 eur nusiperki taurę su išgraviruotu šventės pavadinimu, ir tada jau nemokamai ragauji po visą senamiestį išsimėčiusių vyndarių gėrybes...
Toskanoje labai skani duona (nors ta tradicinė yra be druskos, bet su jų kumpiu, kuris sūresnis už tą prie kurio buvau pratusi, puikiai tinka...), puikios dešros iš šernienos, įvairūs mėsos patiekalai... Tiek taupydami pinigėlius, tiek vaikydamiesi romantikos ypač pirmąją savaitę daug kartų valgėme "pikniko" stiliumi... Bet kokio pikniko! Visų piknikų piknikas buvo prie San Galgano, kur ne tik radom neįtikėtinai gražią vietą, bet ir atkimšom butelį prabangiojo Brunello di Montalcino :).
Vis dėlto turbūt gražiausia vakarienė buvo mūsų agriurismo - ruošta namų, kuriuose gyvenom, šeimininkės Emanuelos. Beveik viskas - nuo pomidoru, perlinių kruopų - iki vyno auginta/ gaminta šeimininkų, ekologiška biologiška ir kitaip ogiška. Vakarieniavom lauke su tookiu vaizdeliu....
Bet savaitė netruko prabėgti, laisvų butų mūsų šeimininkai nebeturėjo, namo nenorėjom, todėl notykiai tęsėsi. Apie juos - kitąsyk :)