Family reunion

Netiesa, kad nieko mano gyvenime nevyksta :)
Ir netiesa, kad man atsibodo rašyt. Tiesiog taip sutampa, kad tai nuotraukų neturiu, tai laiko, tai noro - vis kažko trūksta, kad gimtų naujas įrašiukas.
Na bet pasiekėm ribą už kurios verta arba blogą užmigdyt (kaip sergantį šuniuką :) ) arba vėl pradėt rašyt. Aš už rašymą.
Šiemet atostogas sukapojom į tris labai skirtingas dalis - liepos gale savaitė "Family Reunion", rugpjūti - tradiciškai truputis Lietuvos ir savaitė jūros, šiemet Sardinijos saloje.

Idėja surinkti itališkai - lietuvišką šeimyną bendroms atostogoms brendo jau seniai. Bet šiemet pagaliau išdrįsom pabandyti įgyvendinti šitą "mission impossible". Pradžioje mūsų akys nukrypo į Toskaną ir Umbriją. Aš internete peržiūrėjau šimtus nuomojamų vilų, iš jų atrinkom kokių dvidešimt kaip galimų kandidačių. Tuo pačiu metu dirbom antru frontu - giminės įkalbinėjimo. Lietuviška pusė šįsyk nesiožiavo ir greit sutiko, taip pat ir lietuviškai prancūziška pusė (brolio šeima, gyvenanti Prancūzijoje). Su itališka teko rimtai padirbėti. Carlo tėvai pradžioje atsisakė (per toli ir per karšta), mes suradom kitų dvidešimt namų iš kurių galiausiai pora atitiko kriterijus (arčiau ir vėsiau), ir tėvai buvo įkalbėti. Dėl sesers šeimos dalyvavimo nežinojome iki paskutinės akimirkos. Neminėsiu visų pakeliuj kilusių problemų, pasakysiu tik kad daugiau nei vieną kartą atrodė, kad viskas byra. Bet nesubyrėjo, taigi liepos 21, šeštadienį, trimis mašinomis patraukėme link Piemonto.

Piemontas garsėja puikiu vynu, gražiomis apylinkėmis, o jo dalis kurioje gyvenome mes - dar ir bulvėmis (mane visuomet žavėjo italų sugebėjimas didžiuotis KUO NORS (praktiškai bet kuo) iš savo regiono, provincijos, miestelio, kaimelio... mums reikėtų pasimokyti). Le Langhe - aukščiausia Piemonte dalis, o mes buvome praktiškai aukščiausiame Le Langhe taške - greta trijų šimtų sielų kaimo Mombarcaro.
Didžiulė devyniolikai žmonių skirta vila su septyniais miegamaisiais (mūsų tebuvo 9 suaugę + 1 vaikas + 1 šuo) patiko iš pirmo žvilgsnio. Akmuo, rąstai, didžiulės erdvės (daug džiaugsmo  leliukui ir šuniukui). Per langus - akį ir širdį glostantys vaizdai. Netoliese - bendras su trim mažais namais sūraus vandens baseinas ir teniso kortai. Daugiausia laiko praleidome "namuose" - gamindami maistą, valgydami, degindamiesi, plaukiodami baseine, kalbėdami, ragaudami itališkus ir lietuviškus likeriukus, žaisdami futbolą su mažuoju ar slapta nuo šeimininkės maitindami šunį... Buvom nuvažiavę į Barolo miestelį paragauti garsiojo Barolo vyno (ta proga Carlo tėtis kiekvienai šeimai padovanojo po butelį šio nuostabaus ir nepigaus gėrimo). Buvom pasivaikščioti trumais garsėjančio Albos miestelio gatvelėmis. Aplankėme menininkų darbais iškabinėtą mažulyti akmeninį miestelį Bergolo, kuriame iš visų pusių skambėjo gyva muzika... Sudalyvavome Levice miestelio šventėje (ir netgi tapome pirmosiomis trimis šokančiomis poromis :) ). Mes su Carlo aplankėme nediduko, bet gyvybingo miestelio Ceva trugų. Pasibastėme po artimiausius miestelius - Mombarcaro ir Niella Belbo.
Smagiausia tokių atostogų dalis - tarptautinė šeimyniška nuotaika. Valgyt kaskart ruošdavo vis kiti, taip paragavom ir lietuviškos sriubos su kotletukais, ir itališko arrosto su įdarytais pomidorais, ir prancūziško bulvių apkepo "gratin". Šalia to, ant stalo visada gulėdavo juoda duona, kumpis ir lietuviška dešra, prancūziški sūriai, itališki sūriai ir kumpiai ir grissiniai... Pridėkim dar prancūzišką ir itališką vyną ir vokišką alų (mano brolis gyvena šalia Vokietijos sienos...)... Ko daugiau norėt! :)
Sunkiausia tokių atostogų dalis - bendri sprendimai. Pavyzdžiui, ką pirkti supermarkete. Arba, pavyzdžiui, dėti arbūzą į šaldytuvą ar ne. Jei ketindavom išeiti iš namų dešimtą, išeidavom vienuoliktą. Nes tai vienas tualete, o kai tas grįžta, pasirodo kad kitas išėjo pavedžiot šuns, per tą laiką, grįžus šuniui, kažkas nusprendžia persirengt, o kažkas nuėjo prie baseino. Taip ir gaunasi stumk - trauk.
Na bet šeimos grožis, bent jau man - jos netobulume. Daugybėje šlifuotinų kampų. Ir kad ir kaip norėtusi, kad viskas būtų kaip iš paveikslėlio, gyvenime taip nebūna (tik nuotraukose).
Gerų visiems atostogų, šiltos vasaros!

Šalia Niella Belbo bokšto

Tipiškas Le Langhe apylinkiu vaizdelis...

Gražuolis tupėjo ant mamos rankos turbūt penkiolika minučių...

Akmeniniame Bergolo miestelyje

Vaizdas pro mūsų kambario langą

Piknikas bet kokiu oru :)

Ar ir jums atrodo, kad pastaruoju metu orai išprotejo? Man, pavyzdžiui, atrodo, kad vaikystėje viskas buvo aiškiau. Vasara būdavo vasarą, žiema žiemą. O dabar nebesuprasi. Kovo pabaigoje čia taip užkaitino, kad jau buvau numetus į šalį striukes ir megztinius. Ta proga sugalvojom, kad Carlo gimtadienį (balandžio 18) norim švęsti ant žolės, pikniko formatu.
Tik kad orai vėl persimainė, ir vietoj vasaros grįžo ruduo su tamsiu dangum, vėtra ir lietaus jūra.
Data buvo numatyta balandžio 20, sekmadienį, pirštus sukryžiuotus laikėm ir saulytės prašėm. Šeštadienį dangus prasiblaivė ir išlindo saulė. Popiet išsiruošėm į žvalgybą, patikrinom porą pievų, buvo sausos ir gražios. Iš vakaro suruošiau krepšius, penkias valandas pastovėjus virtuvėje rezultatas buvo visai gražus. O ryte prabudom nuo griaustinių ir žaibų....
Likimo ironija, kad visi lietūs baigėsi apie 11 val, kai rinkosi mūsų svečiai. Lyg tyčiodamasi dangum ritinėjosi saulutė, bet žolė, deja, taip greit nedžiūna, taigi piknikas pasiliko namuose.
Buvome iš anksto perspėję svečius, kad koks oras bebūtų, bus PIKNIKAS! Lauke ar namie.
Vaikų džiaugsmui iš didelės kartoninės dėžės Carlo sukonstravo pilį. Tai buvo ilgam ramu, vaikų tarp suaugusių nesimatė :) Sugrįžo jau po pikniko, kai suaugusieji jau buvo pakilę nuo "pievos" - pasivolioti ant grindų ir sujaukti visus patiesaliukus.
Buvo taip smagu, kad vienbalsiai nuspręsta pikniką pakartoti ant tikros žolės, kai vasara ateis.

Ant slidžių prie namų

Iki šio savaitgalio apie galimybę slidinėti labai labai netoli mano namų žinojau tik teoriškai. Turbūt giliai giliai širdy niekada taip iš tikrųjų ir netikėjau :) Bet pasirodo, iš tikrųjų. Įsitikinti tuo mane prispaudė mano draugutė Modesta, atvažiavusi "savaitgaliui ant slidžių".
Aš ant slidžių lipau tik antrąkart (nu gerai, iš tikrųjų trečią, bet pirmąjį nuo kalno nulipau slides ant peties užsidėjus, tai nesiskaito :) ), Modesta trečiąkart, tai labai nuotykių neieškojom, bet dvi iš trijų mėlynas trasas (trečios tiesiog nepastebėjom) įvaldėm gerai.

Viskas, pasirodo, labai paprasta. Iš namų (Lecco) važiuoji iki Barzio, trunka max pusvalanduką. Mums truko ilgiau, nes pakeliui dar reikėjo nusipirkti visokių ten pirštinių, kelnių ir panašiai.
Prisiparkuoji nemokamoj aikštelėj, sėdi į nemokamą autobusą ir per kokias penkias minutes atsirandi kalno papėdėj. Tada už 31 eurą nusiperki savaitgalinį visos dienos abonementą ir kyli. Pradžioje be slidžių - kabinoje. Tada už kokius 20 eurų išsinuomoji slides, ir kyli kitu keltuvu (sėdimu). Labai labai bijojau, bet pasirodė, kad bijoti nebuvo ko - užkilus tereikia nuleisti kojas su slidėmis ir ramiai tiesiai nučiuožti. Aš aišku supanikavau, įsikibau į Carlo, kritau (nes jau nuo pat pakilimo pradžios galvojau, kad krisiu) ir dar ir Carlo nusitempiau.
Na o nuo čia jau laisvas pasirinkimas - rimtesniems slidininkams pasirinkimo daugiau, mes kartu su penkiamečių (kuriuos dėl landumo praminėm tarakoniukais) gaujom tyrinėjom lengviausias trasas. Greitas užkandis pietums ir dar slidinėjimo beveik iki trasų uždarymo (16.30).

Brangu, bet smagu. Ir taip arti namų... O po slidinėjimo dienos koks kaifas pagulėt karštoj vonioj... Suvalgyti į namus atvežtą picą... Ir išsidrėbus ant išskleistos sofos su adijaliuku pažiopsoti "San Remo" finalą...!!!

Ačiū, Mo, už paskatinimą :) (ir už nuotraukas)

Penkiamečių "tarakoniukų" okupuotas keltuvas

O čia Mo.

Vagišių kronikos

Liūdna, bet sąrašas negerų dalykų, kurie, man atrodė, manęs niekada nepalies, trumpėja. Bjauru būt suaugusiu, ar ne?

Kažkada galvojau, kad aš tai jau tikrai niekada nepakliūsiu į avariją. Pradžioj šiaip pakliuvau. Po to pati padariau (kokias tris), paskui vėl pakliuvau. Nebegalvoju.

Kažkada klausydama pasakojimų apie apvogtus butus, galvojau, kad jau mūsų buto tai niekas neapvoginės (ir ką ten vogt, biedni mes). Bet pasirodo, klydau. 

Šeštadienį grįžę po smagios šeimyninės vakarienės pas Carlo sesę, namus radome išverstus. Ant žemės mano rankinės, drabužiai, stalčių turinys... Viskas atidarinėta, pakuotės suplėšytos ieškant kažko vertingo.. Jausmas bjaurus. Bjauru galvoti, kad kažkas buvo tavo mylimuose puoselėjamuose namuose ir čiupinėjo tavo daiktus. Negalėjau nustot galvot - nejau jie nematė, kad mes ne turtuoliai (tikrai turėjo matyti stalčiuje padėtus vokelius su lapkričio ir gruodžio visų pirkinių čekiais, tikrai turėjo matyti žurnalus apie vestuves ir mūsų nuotraukas, tikrai turėjo pastebėti, kad namai prabanga neblizga...) Nejau nesuvirpa ranka vogiant iš tokių žmonių?

Taigi, netekom Carlo smuiko, kurį tėvai jam padovanojo prieš beveik 30 metų, ir kuriuo karts nuo karto pagrodavo man akompanuojant pieninu.

Netekom nuostabiai gražių mano auksinių auskarų, dovanotų Carlo mamos per mano paskutinį gimtadienį.

Muzikinės paauksuotos dėžutės, kurią Carlo padovanojo jau mirusi močiutė.

Carlo kompiuterio su didele dalim niekur neišsaugotų foto, jo dainų tekstų ir kitų dokumentų.

Dar keletos auksinių grandinėlių ir apyrankių, jokios rimtos vertės neturinčio kompaso kurį Carlo gavo dovanų savo dešimtojo gimtadienio proga, keletos prabangių rašiklių, Carlo monetų kolekcijos...

Bet kai ką ir gavome :)

Džiaugsmą, kad nepastebėjo Carlo senelio auksinio laikrodžio.

Džiaugsmą, kad nesugebėjo atidaryti vienos dėžutės su monetomis ir nusprendė jas palikti - ten buvo auksinės, pačios vertingiausios monetos.

Džiaugsmą, kad esame dviese.

Supratimą, kad turime nerealią šeimą - visi (Carlo tėvai, sesuo, mano mama) be išimties iškart pradėjo siūlyti ne tik moralinę pagalbą, bet ir pinigus, Carlo sesers vyras atvažiavo pas mus naktį iškart sužinojęs kad radome nuniokotus namus. Jautėmės mylimi.

65 eurus, kuriuos vagišiai netyčiom pametė pasilenkę patikrinti palovio :)

O išvados?

Iki šeštadienio buvome vienintelis butas visame 18 šeimų name, kurio išorinės žaliuzės praktiškai niekada nebūdavo nuleistos (išskyrus kai išvykdavome atostogauti). Nuo šeštadienio esame kaip visi, vos nusileidus saulei nuleidžiame ir žaliuzes ir su išoriniu pasauliu nebendraujam :)

Šią savaitę planuojame įsivesti signalizaciją.

Auksiniai išlikę daiktai keliauja į seifą banke.

Ta proga dar pabendravome su kaimynais ir sužinojome, kad per 25 metus mūsų name buvo 8 vagystės, dvi iš jų tam pačiam bute (vargšiukai). Artimiausias mūsų kaimynas nukentėjo nuo vagišių tokiu pat būdu  - išlaužiant balkono duris. Jo atveju tai buvo neabejotinai čigonai, nes kartu su auksu ir brangenybėmis išnešė ir visus ilgus gėlėtus sijonus :)

Ką gi, gyvenimas tęsiasi, visi pinigai uždirbami, o nauji prisiminimai, nuotraukos ir šeimos vertybės užgyvenamos. Tai kas svarbiausia, nematoma akimis, kaip sakė Mažasis Princas.

Ir nepavogiama...

Meška Šiaurėje

Meškos, tiesa dvi. Aš ir Carlo. O Šiaurė - truputis Pabaltijo ir Skandinavijos.
Istorijos pradžia - maždaug prieš metus, kai su Carlo nusprendėm, kad reikia susigalvoti sekančią didelę kelionę. Aš išsirinkau dvi kryptis (Kuba, Indija) ir Carlo dvi (Meksika, Australija) ir traukėm burtus. Tiksliau, išmetinėjom vis po lapelį, kol po savaitės liko vienas. Burtai lėmė Indiją, bet nusprendėm imt Kubą :) Nusipirkom knygą ir labai labai svajojom. O kai atėjo laikas dairytis bilietų, pamatėm, kad tuo laiku kai galiu pasimt atostogas, bilietas žmogui į Kubą kainuoja 1200 eur. Pasidvigubinę kainas, bjaurybės. Teko Kubą atidėti geresniems laikams. Tada horizonte pasirodė ekonominis didelės kelionės variantas - Egiptas. Derinom derinom su lietuviška kelionių agentūra, nusipirkom bilietus į Lietuvą, sumokėjom už Egiptą ir sužinojom kad Novaturas atšaukė kruizą. Važiuot vien pilvų degint mūsų netraukė, taigi Egiptas irgi nuplaukė. Tada dar trumpam buvo pasirodžiusi Šri Lanka, bet kainavo daugiau, skrydis iš Varšuvos, laiko mažiau, vienu žodžiu, nedžiugino. Kad jau negalim turėti +30, buvom sugalvoje važiuoti į -40, Laplandiją. Susiradom fainą kaimo turizmą, bet pasirodė kad Naujiems metams vietų jie nebeturi.
Taigi beliko klasikinis paprastasis variantas - miestai. Trys naktys Taline, viena naktis Helsinky, viena laive ir trys Stokholme. Meškos Šiaurėje. Tik kad ta Šiaurė šiemet pasitiko mus su lietum ir +6 laipsniais...
Keletas mūsų kelionės akcentų:
TALINAS
Taline labai labai daug rusų. Kadangi šventėm naujuosius, o per šventes, rusiukai, ne paslaptis, gerai paragauja... Prisiklausėm ir prisižiūrėjom visko. Ta proga nuėjom į pačioj rotušės aikštėj esantį rusišką restoraną "Troika". Pradėjom degtinyte su raugintais agurkais, o po to koldūnus "Baltikos" alum užsigėrinėjom. Nieko ypatinga, bet truputį juokas ėmė.
Geriausias dalykas Taline - pačiam rotušės pastate esanti viduramžiška užeiga, kur duoda sriubos (1-2 EUR priklausomai nuo dydžio), pyragėlių (1 EUR), karšto vyno, alaus ar sulčių (2 EUR). Atmosfera nenupasakojama, būtina pabandyti. Pasakysiu tik kad jei neatsinešit savo šaukšto, šeimininkutė gali jus biški apšaukti, ypač jei užeigoj jau nebe pirmą kartą. Ir dar kad iš bačkos nemokamai galima pasiimt raugintų agurkų :)
Kitas Talino must- nemokama dviejų su puse valandų ekskursija pėsčiomis. Mums pakliuvusi jaunutė gidė buvo labai labai šauni ir apsišvietusi, o turas - ganėtinai alternatyvus, kurio metu sužinojom, pvz, kiek estai sumokėjo už savo laisvės statulą, kurios garantija buvo 3 metai, o po kelių dienų stikliniai blokai pakeitė spalvą (ją gaminę čekai pasiteisino kad sutartyje nebuvo numatytos Estijos klimato sąlygos :) ). Sužinojom milijoną visokių legendų ir keistų pasakojimų... Ir šiaip, pamatėm truputį Estijos iš arti... O dar įvyko stebuklas ir pradėjo snigti (buvo gruodžio 31), tai išvis nuotaika pagerėjo.
Jei švenčiate naujus metus Taline ir gruodžio 31 norite vakarieniauti restorane, BŪTINA rezervuotis iš anksto. Mes nerezervavom. Todėl vakarieniavom meksikietiškam restorane prekybos centre (mums dėl to visai neliūdna, nes buvo labai labai skanu :) )
Iš Talino per dvi valandas laivu, pilnu girtokokų suomių ir rusų su dėžėm alkoholio, nuplaukėm į Helsinkį.

Degtinytė su raugintais agurkėliais ant tuščio skrandžio.

Gruodžio 31-osios sniegas!

HELSINKIS.

Paskutinę nuomonę, kurią girdėjau apie Helsinkį buvo "dull". Pasirašau. Nuotraukoje matysite pačią gražiausią Helsinkio aikštę su gražiausia bažnyčia (spalvotas kubikas rubikas nepriklijuotas, tikras, kažkoks šviesos projektas), tai viską pasako. Po Talino gatvelių, viduramžiškos atmosferos Helsinkis, deja, neturi kuo pasigirti. Be to prasidėjo audra, baisiai kapojo veidą šlapias sniegas, tai galiausiai nusprendėme ekskursijas iškeisti į parduotuves. Tiesa, valgyti Helsinky labai brangu. Restoranuose. Viskas labai "design" ir labai gražu, bet brangu ir kažkaip tamsu. Tai po vienos nakties Helsinky, šlapi nuo sniego bėgte parbėgom į laivą Helsinkis - Stokholmas, plaukiantį visą naktį. Ten mus pasitiko ded morozas, snieguračka ir balaganas, labai panašus į Basanavičiaus gatvę Palangoje vidurvasarį. Parduotuvės, supermarketai, restoranai, transvestitų programos, karaoke ir tt.. Man buvo labai linksma, tad sugebėjom net pašokt su Carlo (jis priešinosi), puikiai pavakarieniaut ir išgert likeriuko bare su gyva muzika. O iš ryto atplaukėm į Stokholmą...

STOKHOLMAS.
Kai manęs paklausia, ar aš esu buvusi Stokholme, sutrinku. Teoriškai, buvau du kartus. Kartą pas draugę trim dienom. Tiesa, pirmos dienos vakarą apsinuodijau sušiais, tai likusias dienas pragulėjau išmušta karščio ir baisiose kančiose. Antras kartas buvo maždaug dvi valandos darbo pokalbiui. Darbo, kurio negavau. Tai sakykim, kad Stokholme iki šiol nebuvau buvusi, taip bus tiksliau :)
Stokholmas man labiausiai patinka atmosfera. Kažkokios nuolatinės šventės, gyvenimo, judėjimo... Pastatai mane kuo toliau tuo mažiau domina apskritai. Bet gyvenimo Stokholme daug. Kiekviena sala turi savo centrinę gatvę, savo asmeninį "centriuką", todėl niekad neatsibosta. Kiekvienas rajonas - savo veidą. Kainos normalios (itališkos). Valgyt skanu (okok, aš visoj šitoj kelionėj suvalgiau nesvietišką kiekį lašišos kuri man žiauriai patinka, o Carlo dukart valgė meat balls ir visokias ten žvėrienas, elnienas ir tt). Paskutinį vakarą praleidom nuostabios atmosferos džiazo klubiuky "Glen Miller cafe", kur valgėm miulių, klausėm koncerto, o aš galiausiai dar netikėtai gavau dovanų būgnininko kompaktą, kuriame jis dainuoja.
Atskiro paminėjimo vertas ir butas, kuriame gyvenam. Vonioje - džiakuzi ir didžiulis virš jos kabantis senovinis plūduras. Miegamajame - veikiantis gramofonas. Televizorius - minimum dvidešimties metų senumo, bet puikiai veikiantis (viso 5 kanalai). Filmams žiūrėti - projektorius su namų kino sistema (!!!!). Pianinas, o virš jo - paveikslas su išlindusia ranka. Akvariumas, kurio žuvytes turėjom šerti. Vienžo, bohema :)

Rotušė. Gyvenom netoliese...

Dizaaaainas.

Džiazas.

Mūsų džiakuzė su paluby pakibusiu plūduru.

Iš paveikslo sveikintis siekianti ranka...


O iš Stokholmo - į mielą propelerinį Estijos avialinijų birbaliuką - lėktuviuką ir per Taliną į Lietuvą, dar porai dienų pabūt pas mamą prie pečiaus.....

Mano kalėdiniai "kraftai"

Man labai patinka Kalėdos. Nepatinka, kad prasideda lapkritį, nepatinka, kad parduotuvės "okupuotos" bile ką perkančių streso apimtų žmonių, nepatinka, kad šalta. Bet patinka, kad galima pasakyti "ačiū" žmonėms, kurie to nusipelnė, bet kuriems metų bėgy nerandi progos tai pasakyti... Patinka jaukumas ir namai. Patinka sausainiai, karštas vynas, dovanos. Patinka dekoracijos. Ir labai patinka visokie savom rankom pagaminti dalykėliai.

Meduoliai
Jau ketvirti metai, kaip kepu meduolius. Antri, kai juos dekoruojame kartu su Carlo. Jis mane prijuokina, ant vargšės voverytės nupaišydamas griaučius, o ant lapės - užrašą "100% vilna". Aš užsiimu klasika, spalvinu eglutes, klijuoju briedžiams akutes ir dekoruoju žvaigždes.

Likeriukas
Jau iš pernai mūsų kalėdų tradicija - likeriukas, kiaušininis ir medaus su apelsinais. Niam niam. Dovanom ir sau. Svarbu nepadauginti :)

Nameliai
Pernai suklijavome ir mūsų pirmąjį meduolinį namelį, kreivą, šleivą ir neskanų, jį galima pamatyti čia.
Šiemet klijavome tiesesnius, mažesnius, dailesnius ir skanesnius. Išmoktos pamokos:
* karamelė užkaitus ir tapus ruda, po to lengvai kaitinant nebetirštėja (ir nereikia skubėt, man atrodė kad ji sukietės, todėl viską reikia staigiai padaryt)
* klijuoti karamele galima tik dviese. Geriau su pirštinėm.
* internetas sako, kad klijuoti kiaušinio baltymo ir cukraus pudros glajumi daug lengviau.
* namo dalys man niekada neišeina tiesios. svarstau metalinių formelių įsigijimą.
Mūsų šedevrai:
Carlo:

Mano:

Meduoliniai varpai
Pernai po kalėdų nusipirkau mandrą meduolių formelių rinkinį - suvėrus ant kaspino gaunasi varpas. Visai neblogai, įspūdinga ir graži dovanėlė. Darbo daug mažiau, negu su nameliu :)

Langų papuošimas
Man patinka rinkti kankorėžius miške, galvojant apie kalėdas. Bet kaspinus kitąmet siųsiuos iš Lietuvos - čia nesvietiškai brangu.

Padėkliukai puodeliams
Turi būti keturi, dabar tik trys, ir net nežinau kam juos dovanosiu. Bet idėja man buvo tokia miela, kad negalėjau nepabandyti jų pagaminti.

Gražių, jaukių, šiltų, nepakartojamų švenčių!!!!
(poryt dumiu į Lietuvą!!!)

Paduva (ar Paduja?)

Kai pagalvoju, kiek Italijos pažinojau prieš kokius tris keturis metus... Lygiai nulį. Kažkada paauglystėj dalyvavau ekskursijoje autobusu, bet prisiminimai dabar tarsi sapnas... Prieš sutikdama Carlo, Italija pernelyg nesidomėjau. Italai atrodė pasikėlę makaronščikai žele sulaižytais plaukais, o Italija.... Nujaučiau, kad graži, bet netraukė... O dabar sąrašiukas mano pažinčių su Italijos miestais jau netrumpas - čia aplink - Milano, Bergamo, Varese, Turinas... kalnuose Bolzano, Bormio, Livignio...Bolonija, Ravenna, Rimini...Verona, Mantuja, Parma... Florencija (su ja dar norėčiau susipažinti artimiau :) ), Siena, Arezzo, Grosseto, Lucca, Pisa ir kitos Toskanos grožybės... Roma... Otranto, Lecce ir Apulijos apylinkės... Prie viso šito sąrašiuko (būsiu tikrai dar kažką pamiršus) prieš porą savaičių prisidėjo Paduva. Prisidėjo ir prie kito sąrašiuko - trečiasis miestas, kuriame norėčiau gyvent Italijoje (po Bolonijos ir Turino).
Jauki, nedidukė (trečdalis Vilniaus), kaip ir Bolonija - išraizgyta galerijomis, pilna mielų parduotyvčių, turgelių ir jaukių restoranėlių.... Universitetinis miestas, taigi ir aktyvių "sielų" netrūksta - apie šeštą valandą varakop centro barai prisikemša jaunimėlio, gurkšnojančio aperityvą "spritz", kuris čia pakylėtas veik iki ritualo.

Zucchero
Paduva planuose buvo seniai, o proga pasitaikė kartu su Zucchero koncertu. Zucchero nėra tarp mūsų mylimiausių daininkų, bet karts nuo karto mielai jo paklausom, o naujas albumas ir koncertinis turas buvo puiki proga ir pamatyti :) Italijoje apie Zucchero kalbama daug blogo. Kad geria, kad nesiskaito su niekuo ir t.t. Nežinau, asmeniškai nekalbėjau, bet dainos jo gražios, scenoje buvo keliolika muzikantų (styginiai, pučiamieji, gitaros, perkusija ir tt..) ir charizmos "diedukas" tikrai nestokoja. O gražiausia koncerto dalis buvo Zucchero amžiaus ponios, kurios trypė ir plojo ir šoko ir prie scenos bėgo taip nuoširdžiai, kad neįmanoma buvo nesišypsoti... Beje, man gražiausia naujo Zucchero albumo daina spustelėjus čia.

Nakvynė.
Butukas ar b&b Paduvos centre nakčiai kainuoja apie 60-80 eur, kas Italijai tikrai nėra brangu. Mums nuskilo - kaip įpratę, ieškojome butuko. Radome pačiame centre, nerealiai jaukų, su didžiule terasa tiesiai į upę ir su šeimininkų rūpesčio ženklais - saldainiais prie lovos, vaisių dubeniu, pilnu šaldytuvu, žemėlapiais ir t.t. Beje, daugelis nakvoja Paduvoje ir lankydami Veneciją  - ji nuo Paduvos tik 30 minučių traukiniu. Gal ir nebloga idėja, žinant kad Venecijoje kainos keturgubinamos...

Aikštės.
Gražiausia Paduvos dalis - jos aikštės. Mūsų vizito metu beveik visose šurmuliavo turgeliai. Viena jų - Pratto delle valle - 90000 kvadratinių metrų, jos vidurį juosia kanalas. Tai didžiausia Italijoje ir viena didžiausių Europoje aikštė, tikrai įspūdinga.

Prato delle valle aikštėje - tiesą sakant, vienintelė foto iš Paduvos :)

Šventas Antanas
Paduva nuolat pilna piligrimų, nes tai švento Antano miestas. Švento Antano Katerdoje saugomos jo relikvijos (apie kurias pasakoja vienas pirmų mano Italijoje matytų filmų - komedija "La lingua del santo" (Šventojo liežuvis)). Mane, lengvai tariant, šokiravo. Minia žmonių, spoksančių į tavo liežuvį ir "vokalinį aparatą" - ai, gal aš geriau nebūsiu šventaja :)

Džoto menas
Carlo labai nustebo, kad nepažinojau Džoto (Giotto)... Sako, čia kaip Rafaelis, tokio pat lygmens. O mūsų Lietuvoje apie jį nemokė. Arba mokė per mažai. Bet nieko tokio, kultūrines spragas užkamšėme Paduvoje, kurioje šis menininkas ištapė koplyčią - Cappella degli Scrovegni. Gražu, verta.

Maistas
Paduvoje neskaniai pavalgyti sudėtinga. Centras pilnas mielų restoranėlių, siūlančių visokių gerumų, kurių taip sunku atsisakyti :) Mes likome ypatingai sužavėti dviejų restoranų - gatvėje kurioje gyvenome įsikūrusios picerijos- restorano "Savonarola" ir restorano "Osteria dei fabbri" (kaštonų - grybų sriuba neapsakomo gardumo!!!!).

Trumpai tariant, noriu sugrįžti.... :)