2012 m. sausio 16 d., pirmadienis

Vagišių kronikos

Liūdna, bet sąrašas negerų dalykų, kurie, man atrodė, manęs niekada nepalies, trumpėja. Bjauru būt suaugusiu, ar ne?
Kažkada galvojau, kad aš tai jau tikrai niekada nepakliūsiu į avariją. Pradžioj šiaip pakliuvau. Po to pati padariau (kokias tris), paskui vėl pakliuvau. Nebegalvoju.
Kažkada klausydama pasakojimų apie apvogtus butus, galvojau, kad jau mūsų buto tai niekas neapvoginės (ir ką ten vogt, biedni mes). Bet pasirodo, klydau. 
Šeštadienį grįžę po smagios šeimyninės vakarienės pas Carlo sesę, namus radome išverstus. Ant žemės mano rankinės, drabužiai, stalčių turinys... Viskas atidarinėta, pakuotės suplėšytos ieškant kažko vertingo.. Jausmas bjaurus. Bjauru galvoti, kad kažkas buvo tavo mylimuose puoselėjamuose namuose ir čiupinėjo tavo daiktus. Negalėjau nustot galvot - nejau jie nematė, kad mes ne turtuoliai (tikrai turėjo matyti stalčiuje padėtus vokelius su lapkričio ir gruodžio visų pirkinių čekiais, tikrai turėjo matyti žurnalus apie vestuves ir mūsų nuotraukas, tikrai turėjo pastebėti, kad namai prabanga neblizga...) Nejau nesuvirpa ranka vogiant iš tokių žmonių?
Taigi, netekom Carlo smuiko, kurį tėvai jam padovanojo prieš beveik 30 metų, ir kuriuo karts nuo karto pagrodavo man akompanuojant pieninu.
Netekom nuostabiai gražių mano auksinių auskarų, dovanotų Carlo mamos per mano paskutinį gimtadienį.
Muzikinės paauksuotos dėžutės, kurią Carlo padovanojo jau mirusi močiutė.
Carlo kompiuterio su didele dalim niekur neišsaugotų foto, jo dainų tekstų ir kitų dokumentų.
Dar keletos auksinių grandinėlių ir apyrankių, jokios rimtos vertės neturinčio kompaso kurį Carlo gavo dovanų savo dešimtojo gimtadienio proga, keletos prabangių rašiklių, Carlo monetų kolekcijos...
Bet kai ką ir gavome :)
Džiaugsmą, kad nepastebėjo Carlo senelio auksinio laikrodžio.
Džiaugsmą, kad nesugebėjo atidaryti vienos dėžutės su monetomis ir nusprendė jas palikti - ten buvo auksinės, pačios vertingiausios monetos.
Džiaugsmą, kad esame dviese.
Supratimą, kad turime nerealią šeimą - visi (Carlo tėvai, sesuo, mano mama) be išimties iškart pradėjo siūlyti ne tik moralinę pagalbą, bet ir pinigus, Carlo sesers vyras atvažiavo pas mus naktį iškart sužinojęs kad radome nuniokotus namus. Jautėmės mylimi.
65 eurus, kuriuos vagišiai netyčiom pametė pasilenkę patikrinti palovio :)
O išvados?
Iki šeštadienio buvome vienintelis butas visame 18 šeimų name, kurio išorinės žaliuzės praktiškai niekada nebūdavo nuleistos (išskyrus kai išvykdavome atostogauti). Nuo šeštadienio esame kaip visi, vos nusileidus saulei nuleidžiame ir žaliuzes ir su išoriniu pasauliu nebendraujam :)
Šią savaitę planuojame įsivesti signalizaciją.
Auksiniai išlikę daiktai keliauja į seifą banke.

Ta proga dar pabendravome su kaimynais ir sužinojome, kad per 25 metus mūsų name buvo 8 vagystės, dvi iš jų tam pačiam bute (vargšiukai). Artimiausias mūsų kaimynas nukentėjo nuo vagišių tokiu pat būdu  - išlaužiant balkono duris. Jo atveju tai buvo neabejotinai čigonai, nes kartu su auksu ir brangenybėmis išnešė ir visus ilgus gėlėtus sijonus :)

Ką gi, gyvenimas tęsiasi, visi pinigai uždirbami, o nauji prisiminimai, nuotraukos ir šeimos vertybės užgyvenamos. Tai kas svarbiausia, nematoma akimis, kaip sakė Mažasis Princas.
Ir nepavogiama...





4 komentarai:

darrna rašė...

Evelinka, zaviuosi tavimi, tavo gyvenimu ir visu tuo kas tavyje svyti...Rasa(jei atsimeni is NS) kazkada...

Anonimiškas rašė...

patyrėm kažkada, jausmas tarsi gero dvokiančio mėšlo ant galvos būtų išverstas. Ir nors puikiai žinai, kad tavo kaltės čia išvis nėra ir negali būti, o tas bjaurus jausmas nenoriai tepraėjo.

Neringa rašė...

Liūdna patirtis ir nemaloni.

Bet tuo įrašu apie išneštus gėlėtus sijonus vis tiek privertei nusišypsoti.

avis rašė...

taip širdį suspaudė :((((